Lietuviškas prieskonis vokiškose vestuvėse(4)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2009-08-19 06:05

Jaunieji vokiečiai, pamilę tolimąją Lietuvą.

Kartais gyvenime viskas susipina. Nutinka, kad tokie susipynimai tampa bičiuliškais susitikimais. Manęs nenustebino kompiuterio ekranėlyje suspindęs laiškas iš Vokietijos: „Mes galėsim jus sutikti autobusų stotyje. Mindaugą sutiksime oro uoste, kai tik sužinosime, kelintą valandą jis atskris. Kaip internete suradau, jūsų autobusas bus Berlyne 7.40 val., o Mindaugo lėktuvas nusileis į Schönefeld 9.10 arba 11.00 val. Mes neturėsime jokių problemų jus sutikti. Immanuel“. Prieš tai Lietuvos paštas buvo atgabenęs puošnų kvietimą į Immanuelio ir Julijos vestuves. Elektroninė žinutė dar kartą patvirtino, kad Berlyne mūsų laukia.

 

 

„Mano tėvynė – mano Rambynas“

Vieną 1998-ųjų vasaros dieną prie Martyno Jankaus spaustuvės pastato Bitėnuose stabtelėjo simpatišką energingą vokietę atvežęs automobilis. Vos iš jo išlipusi moteris pradėjo dainuoti apie laivelį ir Nemunėlį. Pagauta emocijų ji nuolatos rūkė ir verkdama kartojo: „Mano tėvynė, mano Rambynas“. Šali jos bėgiojo juodaplaukis dukters Berenikės sūnus Immanuelis ir nustebusiomis akimis žvelgė į gilų lietuviškos vasaros dangų, apie kurį močiutė vos ne kasdien jam pasakodavo Rytų Berlyne. Paskui mes ilgai vaikščiojom panemuniais, ant Rambyno kalno radom A.Kumpio trobelę, kurią Hildegard atpažino iš nuotraukos. Tuo metu vėrėsi geležinė uždanga ir savo šaknų buvusiame Rytprūsių krašte ieškojo sudėtingiausių likimų žmonės.

Taip nutiko, kad viešnia išvažiavo iš Bitėnų pametusi laikrodį ir cigaretes. Kai mums paskambino ją iš Nidos vežęs vairuotojas Vytautas, beliko apgailestauti, kad taip atsitiko. Lietuviški prietarai sako, kad gero daikto pametimas – prielaida sugrįžti. Šįkart taip ir atsitiko. Gal kitąmet Hildegard ir Immanuelis vėl atvažiavo į Lietuvą. Ach, kaip buvo skaudu braidžioti po Kulmenų kaimo kapinaičių dilgėlynus ir nerasti paminklo, ant kurio gotiškomis raidėmis būtų parašyti Hildegard protėvių vardai. Per žoles šokinėjantis Immanuelis jau kalbėjo lietuviškai. Gal nedaug, gal nedrąsiai. Verta prisiminti smagų nuotykį Tauragės knygyne. Važinėdami užsukome pasižiūrėti, ar yra kokių nors lietuviškų gaidų. Immanuelis Berlyne lankė muzikos mokyklą ir giedojo bažnyčios chore. Tuomet buvo populiarios lietuviškos patriotinės dainos. Immanueliui pavyko aptikti kažkokį rinkinėlį su Tautiška giesme. Jis nieko nelaukdamas sugiedojo dar ne visiems mums mintinai žinomą tekstą. Vokiškas akcentas giesmei teikė papildomo žavesio, o mums – pasididžiavimo.

Hildegard Danenborg gimė Karaliaučiuje. Jos mama kilusi iš Kulmenų kaimo netoli Piktupėnų. Šeimoje buvo trys seserys. Viena  nutekėjo į Tilžę, kita – į Karaliaučių, o trečioji – į Bitėnų kaimą, ant paties Rambyno kalno, už Alberto Kumpio. Močiutė mirė anksti, tad seserų vaikai vasaras leisdavo ant Rambyno kalno, pas tetą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui gyventojai traukėsi į Vokietiją, tačiau Karaliaučiuje gyvenusi Hildegard mama su dviem savo vaikais nespėjo pasitraukti. Jie liko Karaliaučiuje. Sugaudyti Karaliaučiaus gyventojai buvo uždaryti kažkokioje patalpoje su daugybe kitų išsekusių moterų ir vaikų. Hildegard šeimai pavyko ištrūkti iš nelaisvės per kažkokią rusų neužsandarintą pastato angą. Moteris su dviem (šešerių sūnumi ir aštuonerių metų dukra) vaikais leisgyviai, slėpdamiesi nuo kareivių, traukėsi Lietuvos pusėn. Čia, miške, juos rado Lietuvos partizanai ir perdavė patikimiems žmonėms. Žmonės, priglaudę Hildegard su mama ir broliu, gyveno Girėnų kaime Šilalės rajone. Mergaitė buvo pavadinta Aldona ir buvo priversta skubiai mokytis lietuvių kalbos (žemaitiškos tarmės). Taip, pagal Hildegard paskojimą, jie gyveno apie porą metų. Apie 1949-uosius jiems buvo leista išvykti į demokratinę Vokietiją. Hildegard tapo vaistininke, gyveno ir tebegyvena rytų Berlyne. Su karui baigiantis pasitraukusiais giminaičiais, kuriems pavyko pakliūti į vakarų zoną, santykiai visam gyvenimui liko šalti. Šie manė, kad iš Lietuvos repatrijavusi šeima užverbuota KGB. Hildegard  visada prisiminė Rambyną, žmones Žemaitijoje, rizikavusius, bet priglaudusius, slėpusius jos šeimą. Per vėlai griuvo Berlyno siena ir subyrėjo Sovietų Sąjunga. Iš atminties išbluko daug svarbių dalykų, per vėlai ji atvyko į šį kraštą, kuris yra jos Tėvynė...

 

Meilės žemė

Immanuelis Asmus dar ne kartą mus stebino meile Lietuvai. Jis tarsi koks kultūros ambasadorius Berlyne. Kad Immanuelis be klaidų lietuviškai rašo laiškus ir skaito sudėtingus Lietuvos rašytojų kūrinius, nieko keisto, kad keliais muzikos instrumentais grojantis, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Neries tekstams dainas kuriantis vaikinukas studijuoja tiksliuosius mokslus Potsdamo universitete – vadinkime išimtimi. Tačiau kuo paaiškinti kasmetines jo keliones į Lietuvą, nors trumpam, nors kelioms dienoms arba valandoms tarp Nidos ir Kauno?

Kai prieš porą metų Lumpėnuose su Immanuelio drauge Julija pasisveikinome lietuviškai, pirmoji į galvą trinktelėjusi mintis buvo ta, kad lietuviška gaida suskambės ne tik jo kūryboje. Dievas neduos meluoti, kai pats savęs paklausiau, ar šita moteris irgi kalbės lietuviškai. Kai šiek tiek susipažinome, tapo panašu, kad taip ir bus. Šiemet ši jauna vokiečių šeima savo santuoką palaimino Berlyno Adlerssofto parapijos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Vestuvių šventė buvo dvasinga. Bažnyčioje vykusios pamaldos buvo panašios į mūsų evangelikų liuteronų bažnytines apeigas. Gal kiek trikdė tai, kad palaiminimą jauniesiems teikė moteris – kunigė. Kadangi  bažnyčioje susirinkę Immanuelio ir Julijos draugai muzikalūs, pasibaigus apeigoms jie jauniesiems atliko muzikos kūrinį, kuriame gražiai skambėjo choristų balsai, pučiamųjų ir styginių instrumentų dermių pasažai.

Atvirai sakant vestuvės stebino kuklumu. Išėję iš bažnyčios jaunieji puolė vykdyti pirmąjį bendrą darbą. Ne už kalnų žiema, matyt, pagal vokiškus papročius derėjo pasipjaustyti malkų. Humanitarinės pakraipos jauniesiems šis darbas vyko lėtokai. Buvo norinčiųjų jauniesiems padėti. Po kuklių sveikinimų jaunieji ir svečiai važiavo į užmiesčio kavinukę vakarienės. Limuzino su 16 durų nebuvo. Visi save gabenosi kas kaip. Jaunieji pasitenkino raudonu savo tėvu kabrioletu. Nei garbios damos, nei jaunosios draugės šukuosenomis, makiažais ir kašmyro šilkais nežibėjo. Vaikinai buvo ne džinsuoti, bet ir ne frakuoti. Stebino svečių ramybė ir santūrumas.

 

Kantri vakarėlis

Susirinkus svečiams kavinės šeimininkas pasiūlė šampano. Visi jautėmės šiek tiek praalkę, todėl nelabai raginami kibome į vestuvinius pyragus, kurių buvo gausybės. Panašu, kad pyragai buvo kepti namuose. Mūsų atvežtas šakotis pūpsojo ragus iškėlęs jaunųjų namuose ir nematė, kokioje iškilmingoje vietoje jam buvo skirta būti. Papročių nežinojimas jį išgelbėjo nuo alkanų vokiečių užpuolimo. Pyragėliai su grietinėle ir be tirpo burnoje, ir rodėsi šitam saldžiam čiaumojimui nebus galo. Tačiau ir pyrago skarda turi dugną.

Šiek tiek apsipyraginę turėjome galimybę stebėti dovanų įteiktuves. Eurų vokeliais svečiai nesimėtė. Kaip bebūtų keista, kiekvienas stengėsi pademonstruoti savo išmonę, todėl įteikinėjo iš agurkų, dantų krapštukų ir monetų sukonstruotus kaktusus, brazdančias širdeles, vienkartinius juostinius fotoaparatus. Juos išlukštenę spragsėjo nuotraukas pirmam gyvenimo reportažui. Dovanos spinduliavo nuoširdumu. Immanuelio ir Julijos draugai netgi suvaidino jaunųjų sveikinimo spektaklį, kuriame buvo muzikos, šmaikščių kupletų ir dar bala žino ko, nuo ko jaunuosius vokiečius ėmė padūkęs juokas. Paskui atėjo vakarienė su virtais kumpiais, dešromis, salotomis, žuvimis ir žaliu faršu, kurį vokiečiai šaukštais krauna ant juodos duonos ir valgo. Va čia tai mėsėdžiai. Užgeria alumi ir mirksi akelėmis lyg būtų gyvą poną Dievą pabučiavę.

Po didžiojo pavalgymo į kavinukės kiemą Immanuelio tėvas barškindamas mandolinos stygas atvedė būrį muzikantų, kurie pradėjo groti Vokietijos alpių melodijas. Pilku apdaru vilkintis žmogiukas parodė kalnietiško šokio žingsnelį. Vaikinai nusimetė švarkus, merginos nuspyrė aukštakulnius. Ir taip tris valandas be sustojimo tęsėsi kantri vakarėlis, pasūdytas prakaitu, pašlakstytas alumi, pagardintas nusistebėjimo šūksniais ir pavargusių kojų šiurenimu.

Pasaulis sukosi šokio ritme. Pasiklydusi žvaigždė bandė nukristi į šokančiųjų ratą, tačiau apsigalvojo ir grįžo į dangų. Senutė Hildegarda Danenborg nubraukė ašarą  vakaro drobėje pamačiusi savo jaunystę, tyliai besileidžiančią nuo Rambyno kalno prie žvaigždėto Nemuno. Staiga ji krūptelėjo išgirdusi, kaip jai už nugaros žvaigždes lietuviškai skaičiuoja jos vaikaitis Immanuelis ir jo žmona Julija.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras