Nykstantys kaimai: parsivežti į miestą tylą(2) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2012-11-19 11:31
Renaldo Malycho nuotrauka

Kadaise gyventojų šurmulio pilnos sodybos dabar liko tiesiog tylos gaubiamais, senstančiais pastatais. Renaldo Malycho nuotrauka

Miestiečiui kiekviena kelionė į kaimą ypatinga. Kitokie čia ne tik rūpesčiai, žmonės ir gyvenimo tempas, kitokia čia ir tyla. Tęsdami rašinių ciklą „Nykstantys kaimai“, šį kartą lankėmės nykstančiuose Batakių seniūnijos kaimuose. Tarybų valdžios vykdytos melioracijos ir šių dienų emigracijos ištuštintos sodybos žavėjo ramuma, romantika kerėjo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių Ožnugario kaime galimai palikti lobiai.

Batakių seniūnijos Užšešuvių, Šidagių, Kertenių, Karklotės, Santakų kaimai jau išnykę. Kaip sako Jonas Juozapaitis, Batakių seniūnas, kai kurie tušti apie trisdešimt metų, tad apie gyventojų būtį nebelikę juose nė ženklo – karvės ganosi ant kadaise ten stovėjusių pamatų. Kaimus tarybiniais laikais palietė valdžios užmačios apie plėtrą. Kaimiečiai pardavė savo atokias sodybas valstybei tam, kad jų nugriautų namų vietose būtų numelioruoti laukai. Lietuvos statistikos departamento 2011 metų Gyventojų ir būstų surašymo duomenys rodo, jog Batakių seniūnijoje išnykimas gresia Užkertenių ir Pašešuvio kaimams. Juose užregistruota tik po du gyventojus.

Palankiai susiklosčius aplinkybėms vieną jų antradienį „Tauragės kurjeriui“ perpiet pavyko aptikti namuose. Keletą kilometrų nuo geležinkelio pervažos, kirtus neaiškaus pavadinimo upeliūkštį, aštuonių trobesių sodyboje senolis virė barščius. Tiesa, prie vartelių mus pasitiko trys rudi tankiu kailiu apaugę kiemsargiai, kurie palydėjo iki aštuoniasdešimtmečio gyvenamojo namo. „Dievai nematė“, tokiu atodūsiu mūsų viešnagei nesipriešinęs senolis pasivadino į virtuvę, nuo garų aprasojusiais langų stiklais. Kumpiu pagardintus barščius Vladas sakė verdąs sau ir savo augintiniams. Tėvų sodyboje vyras ir juokais, ir rimtai tvirtina gyvenantis su keturiais kiemsargiais, keturiomis katėmis ir keturiomis vištomis. Trijų rudžkių (šunų) kompanija kaip mat išsirikiavo prie šeimininko ir svečių. Matyt, pratę – riebus pietų kąsnis jiems tikrai atiteks.

Kuo gyvena vienas kaip pirštas senolis didžiulėje sodyboje? Kaip stumia dieneles? Gal skaito, televizorių žiūri? Vladas guodžiasi, jog „akys prastai mato, kaip migla aptrauktos“. Į pastebėjimą, jog derėtų apsilankyti pas gydytoją, vyras tik ranka numoja. Žmona prieš septynerius metus pasimirė, tai nebėra kas paragintų ir susirūpintų į devintą dešimtį įkopusio Vlado sveikata.

O dar prieš dešimtį metų vyras giriasi kalviu dirbęs:

– „Svarkę“ (suvirinimo aparatą) turiu, malūną, kalvę turiu, bet sveikatos nėr.

O, rodos, dar visai neseniai buvo kaime nepakeičiamas. Vyras nusistebi, kodėl kaimuose, kaip senais laikais, nebeliko nei medžio meistrų, nei batsiuvių, nei amatininkų. Tuo metu, kai Vladas dar dirbo kolūkio pirmininku, sako, kaime gyvenę apie 54 gyventojus. Gi dabar Pašešuvio kaime likę tik jis ir kaimynas Dikšaitis. Už lauko gyvena Vlado geras draugas Bartkus, tačiau jo sodyba priklauso Bildenių kaimui. Vyras džiaugiasi savo kelias dešimtis metrų nutolusioje sodyboje gyvenančio kaimyno viešnagėmis ir pagalba. Bildenių kaime gyvenantis kaimynas Bartkus senolį nuveža į Ožnugarių kaimą apsipirkti. Tiesa, į Vlado sodybą užsuka ir autoparduotuvė, atveža duonos. Vyras su dėkingumu prisimena, kaip „ta graži jauna pardavėja jam davė duonos skolon“.

– Vis dėlto yra gerų žmonių, – džiaugiasi vyras.

Negaili gerų žodžių ir savo dviem sūnums, kurių vienas dirba Norvegijoje, kitas – Tauragėje. Ir anūką turi, kuris parūpino, kad atjungus antžeminį analoginį transliavimą senolis matytų televiziją. Rodo nuotolinio valdymo pultelį, kurio visi senolį trikdantys „nereikalingi“ mygtukai užklijuoti kartonu ir lipnia juosta – paliktas tik mygtukas įjungti, išjungti ir kanalus perjungti.

– Kaip „reikals“ sūnus užauginau, – tvirtai sau pasako senolis, dar kartelį pakartoja ir susimąsto, žvelgdamas pro langą.

Kieme tyvuliuoja tvenkinys, stovi tylūs, nuo senumo patamsėję ūkiniai pastatai.

Sumasinti Ožnugarių kaimo apleistų sodybų stabtelėjome prie vietinių nurodyto dešinėje Ožnugarių gatvės pusėje stūksančio ūkio. Nors geltonajame name niekas nebegyvena, pasak kaimo gyventojų, sodyba prižiūrima. Netoliese kaimynystėje esančią gyvybę trijų trobesių sodyboje išdavė iš kamino rūkstantis dūmelis. Mus, nelauktus svečius, pasitiko ant būdų sulipę smagiai amsintys šunys. Iš medinio plytiniu priestatu praplėsto namo išnirusi jaunatviškomis blauzdinėmis dėvinti moteris mielai sutiko papasakoti apie gyvenimą Ožnugariuose.

Vietą, kurioje gyvena su savo vyru, Gražina vadino „gamtos romantikos“ apgaubta. Pasak moters, prieš 30 metų atsikrausčius gyventi į jos vyro tėvams priklausiusios sodybą čia stovėjo senas rąstinis namas, jame dar prieš vyro tėvams (ir kitiems kaimynams) čia gyvenant buvo vokiečiams priklausančios arklidės ir užeiga. Moteris tiki, kad tai buvo restoranas, nes, pasak jos, prieš Pirmąjį pasaulinį karą netoliese driekėsi geografiškai svarbus akmenimis grįstas kelias į Skaudvilę. Sako kadaise šioje sodyboje radusi ketaus puodą ir pakasinėjusi giliau aptikusi arbatos servizą su paauksuotais puodeliais. Tada aukso karštinės pagauta Gražina nusipirko metalo detektorių ir apvaikščiojo visą sodybą ir apylinkes. Moteris įsitikinusi, jog rasta krištolinė saldaininė yra iš netoliese buvusio stambaus ūkio, Gražinos žodžiais tariant, „buožyno“, kuriame tarnavo vyro motina. Aukso ieškojimai nebuvo visiškai nevaisingi – rasta įvairių buities apyvokos daiktų, kuriuos moters sūnūs pardavė metalo supirktuvėje. Tačiau moteris iki šiol tiki – kažkur po jos vyro sodyba guli auksas. Šios minties užkerėta ji guviai tvarkosi buityje, rodo namų kampus, kuriuos pati dekoravo, pasakoja, kaip seną šimtametį svirną pavertė gyvenamuoju namu. Svirno priestate įrengė virtuvę, vonios kambarį, koridorėlį. Svirno vidų medine pertvara padalino į svetainę ir miegamąjį. Sako pati mašinų tepalu tepusi, o vėliau lakavusi lubų perdengimo sijas. Moteris su užsidegimu pasakoja apie savo gyvenimą, rodo šešių sūnų ir dukros nuotraukas. Užaugę vaikai ne išsekino, o suteikė antrąjį kvėpavimą. Tenka ir anūką kartais prižiūrėti. Moteriai tai patinka. Kieme ant alpinariumo stovi prilijęs naktipuodis. Auga trečioji karta. O pačios Gražinos amžių sunku įspėti, vyriausiajam sūnui 37-eri, o mama – liekna, guvi, akys žiba.

Kaip prieš 30–40 metų kaimus ištuštino melioracija, taip šių dienų sodybų tuštėjimą lemia emigracija. Pasak Batakių seniūno J.Juozapaičio, dauguma aplinkinių kaimų gyventojų namus apleidžia išvykdami dirbti į Angliją, Ispaniją. Jaunimas žemės ūkiu verstis nenori, kaimai gyvi juose įsitvirtinusiais stambesniais ūkininkais ir paskutines savo gyvenimo dieneles skaičiuojančiais senoliais. Ožnugariuose, 2011 metų Gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, gyvena 26 žmonės. Važiuojant pagrindine kaimo Ožnugarių gatve atrodė, kad visi 26 tuo metu buvo trumpam pradingę. Ištuštėjimo jausmas apėmė sustojus ties buvusia kaimelio, dabar jau spynomis apkabinėta kaimo krautuve. Tiek aplink ją, tiek aplink netoliese stovinčius dviaukščius daugiabučius – nė gyvos dvasios. Butai užrakinti, kad žmonių yra ar būta, byloja tik ant cementinio turėklo sudėti vaikiški drabužėliai, kailiniai. Tačiau kaip ir kitapus pagrindinio kelio stovintis baltų plytų namas, daiktai atrodo seniai jutę žmogaus šilumą. Per penkiolika minučių Ožnugarių gatve nepravažiavo nė vienas automobilis. Iš laukų atklydęs vėjas košė eglių šakas, kūną apėmė rudens vėsa ir į tuščius kaimo namus susigerianti tyla. Tokios mieste nebūna.

Grįžus į Tauragę kaip mat pagavo miestietiško gyvenimo tempas: gatvėmis skuodė automobiliai, mirguliavo gatvių rekonstrukcijas atliekančių mašinų įspėjamieji signalai, balomis paskubomis klampojo namo skubantys mokiniai ir mokytojos. Kertu lažybų, kad nė vienas miestietis šiandien neturėjo laiko išgirsti pietryčių vėjo šniokštimo, nesileido į svajas apie galimai Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių paliktus žemėje užkastus lobius. Rodos, per greit bėga laikas, per retai leidžiame sau pajusti tą šimtmečius užmarštin gramzdinančią tylą.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras