Apie kolegę, kuriai Teatras – ne amatas, o pašaukimas (0)

Jolanta KAZLAUSKIENĖ | Gruzijos dainų ir šokių ansamblio ,,Zestafoni“ koncertinio turo organizatorė, Tauragės moksleivių kūrybos centro direktorė

2014-03-28 13:07
Romualdo Vaitkaus nuotrauka

Šiemet režisierė Genovaitė Urmonaitė atšventė 35 metų veiklos Tauragėje jubiliejų. Romualdo Vaitkaus nuotrauka

Kolegos režisieriai vis dažniau tarpusavyje kuždasi, kad ilgi spektakliai šiuolaikiniam žiūrovui jau nebepatinka. Tokia nuostata greitai įsigalės ir interviu žanre. Nieko nuostabaus. Vartotojiškos ir nuolat skubančios visuomenės tempai. Greito maisto restoranų ir šiuolaikinių technologijų įtaka. Čia ir dabar. Vieno mygtuko paspaudimu. Gerai ir skanu tai, kas praryjama vienu ypu. Vienu gurkšniu. Vienu kąsniu. Gražu, kas pamatoma ir suvirškinama vienu akimirksniu. Šis interviu irgi turėjo tapti savotišku bandymu išgauti labai trumpus, tiesiog lakoniškus atsakymus iš kolegės, pasižyminčios ne tik puikia iškalba, bet ir ilgamete kūrybine patirtimi. Lakoniško interviu bandymą teks atidėti ateičiai arba kitam asmeniui, nes su režisiere Genovaite Urmonaite pasikalbėti trumpai dar neišeina. Joje tiek daug visko prisikaupę, ji tiek visko gali, moka ir turi papasakoti! Ir kaip neturės, juk net 35-eri gyvenimo metai atiduoti ne bet kam, o Teatrui… Ne bet kur, o Tauragėje…

 

Tapybinė užduotis režisierei: keliais sakiniais, potėpiais skaitytojų vaizduotėse nupiešk teatrinį etiudą ,,Genovaitė Urmonaitė atvyksta į Tauragę…

– 1979-ieji, vasario 1-osios vakaras. Tauragės autobusų stotis. Antrą kartą gyvenime kojos paliečia Tauragės žemę, rankoje laikau rankinę ir tarybinę tinklinę „sietką“ su keletu knygų, tarp kurių, pamenu, ir „Teatrinės minties pėdsakais“. Pasitinka šviesios atminties Tauragės liaudies teatro režisierius Antanas Naraškevičius ir teatro aktorius, žurnalistas Robertas Krapas. Jie rankose laiko raudonas tulpes. Iš kur jos tokiu metų laiku ir tais laikais? Nepaklausiau. O dabar jau niekada ir nebepaklausiu...

Tavo iniciatyva ir visapusiškomis pastangomis išleista knyga ,,Dvidešimt skrydžių“ – unikali. Ji skirta respublikiniam mėgėjų teatrų festivaliui ,,Kvartetas“, Tauragėje kasmet rengiamam jau nuo 1993 metų. Atskira knyga vien apie festivalį?! Tikriausiai stebisi tie, kurie nežino, kad ,,Kvartetą“ pati esi pavadinusi ne šiaip festivaliu, o savo užaugintu ir labai mylimu kūdikiu. Knygoje, kaip ir pačiame festivalyje, labai daug tavo meilės ir dėmesio. O ko tave pačią asmeniškai išmokė šios knygos leidybos reikalai? Kokius prisiminimus ir svajones atskleidė?

– Sisteminant ilgus metus kauptą medžiagą, skaitant straipsnius, peržiūrint gausybę nuotraukų prieš akis prabėgo aštuonios dešimtys spektaklių, šimtai artistų ir jų sukurtų personažų, visada gausiai susirenkančių žiūrovų ašaros ir juokas, vakaronių akimirkos, šviesos, muzika... Taip, festivalis – kaip vaikas, kurį matai augantį. Matai ir jo brandą ir, duos Dievas, matysi. Tik gaila, kad ne viską galėjau sutalpinti į tą knygą, bet tikiu, kad tie, kurie ją varto, kurie prisilietė prie festivalių, mato daugiau. Norėčiau dar parašyti ir išleisti knygą, kurioje atsispindėtų ilga ir prasminga Tauragės mėgėjų teatro veikla, kūryba, kasdienybė ir šventės.

,,Dvidešimt skrydžių“. Skamba didingai ir romantiškai. O jei paprašyčiau netikėto kontrasto? 20 nuopuolių? 20 kritimų? Tiek to, tebūnie bent vienas kitas! Kokius savo kūrybinės veiklos skaudžiausius faktus prisimintum? Tegul ir labai nenoromis...

– 2004-aisiais po festivalio gavau valdžios padėkos raštą, o po dviejų dienų – popieriaus lapą. Pareiškimui, kad savo noru išeinu iš darbo. Ir šiandien nemanau, kad teisios ar neteisios buvo abi pusės. Manau ir manysiu, kad rimtiems sprendimams popieriaus lapo neužtenka. Turi įvykti bent minimalus dialogas. Skaudžiau būdavo, kai nepavykdavo spektaklių personažų dialogas scenoje, kai nuvildavo spektakliai. Dažniausiai tyliai kaltini save, tyliai analizuoji klaidas, ieškai priežasčių, dėl kurių kažkam buvo nesmagu, kažkas verkė, kažkas pyko. O menininko santykiai su tais, kurie nori tave pažaboti, kiek man teko susidurti, dažnai būna komplikuoti. Ne veltui mano teta (beje, šviesios atminties aktoriaus Artiomo Inozemcevo žmona) kartą, berods, filosofui Arvydui Juozaičiui pasakė: ,,Moteriai menininkei ir vėjui įsakymo neparašysi“.

Dvidešimt pirmąjį ,,Kvarteto“ festivalį nudažei mėlyna spalva. ,,Kaip mūsų beribis dangus ir mėlynos akys...“ – taip paaiškinta kvietimuose, kuriuose žiūrovai buvo prašomi bent simboliškai pasipuošti festivalio spalva. Ką galvojai, ką jautei, matydama gausias žiūrovų gretas, masiškai ir vieningai paklususias spalviniam festivalio kodui?

– Jaučiau, kad žiūrovas gerbia mano prašymą, o jis puikiai žino, kad ir aš gerbiu žiūrovą. Abipusė pagarba, susikalbėjimas tarp manęs ir mano teatro žiūrovų yra didelis, nes daugumą jų Tauragėje pažįstu asmeniškai.

Kaip režisierė pati dvidešimt pirmajam ,,Kvarteto“ festivaliui paskyrei intelektualią Francio Veberio komediją ,,Vakarienė su pusdurne“. Kai pasirodė šio spektaklio reklama, tauragiškiai draugiškai juokavo, kad tikriausiai bus vaidinama Genutės biografija. Nepykai? Ar dažnai tau tenka išgirsti: ,,Kvaiša tu, kvaiša... Ir ko taip ardais dėl to teatro? Etato neturi... Algos negauni! Net repeticijoms patalpų elgetauji… Kam tau tas teatras?“

– Sibiro lageriuose bažnyčios nebuvo, bet žmonės šv.Mišias laikydavo ir ten… Ir kryželius kamerose pasidarydavo net iš duonos. Tikėjimas, kad darau šventą darbą, mane lydi nuolatos, nepaisant, drįstu sakyti, itin sunkių darbo sąlygų. O pusdurnę vaidinti scenoje lengva, nes gyvenime susiduriu su tikrais kultūriniais pusdurniais, kurie, manau, ne vienas supyktų, jei juos mieste taip pavadintų. Mane gali vadinti bet kaip, nes aš žinau savo tikrąjį vardą.

Kiekvienas teatrų ,,Kvarteto“ festivalis turėjo (akivaizdu, kad ir ateityje turės) neatskiriamą palydovą – muziką. Ji tave lydi nuolat. Teko savo akimis matyti, kaip ,,alpsti, lydaisi ir kaifuoji“ klasikinės muzikos koncertuose. Taigi – muzika tavo gyvenime. Kas tai?

– 1975 metais, išvykusi iš gimtųjų namų į Vilnių, sekmadieniais eidavau į Katedrą, kuri tuo metu buvo Paveikslų galerija, klausytis vargonų muzikos. Klausydamasi iškiliausių lietuvių vargonininkų atliekamų kūrinių, mintimis nuklysdavau į namus, galvodavau apie mokslą, meilę, draugus... Muzika man gražiausia tada, kai girdžiu ją visa širdimi, kai nukelia į kitą pasaulį. O spektaklio muzika geriausia ta, kurios tarsi negirdžiu. Ta, kuri „susilydo“ su veikėjais ir veiksmu.

Jei ,,Kvartetą“ galime vadinti tavo užaugintu ir jau subrendusiu sūnumi, tai asociaciją ,,Mažoji scena“ drąsiai galime vadinti tavo paaugle dukra. ,,Mažąją sceną“, lyg netikėtumų ir staigmenų kupiną mergiotę, tauragiškiai jau puikiai pažįsta. Save garsindami, daug keliaujate ir po Lietuvą, ir už jos ribų. Kaip tą savo ,,dukrą“ penkiais sakiniais pristatytum kažkam, kas dar nieko apie ją nėra girdėjęs?

– Skaičiuokit, kas mėgstat skaičius! Pirmas sakinys – filosofinis: Nacionalinės premijos laureatas, kompozitorius, mano įkurtos asociacijos „Mažoji scena“ krikštatėvis Faustas Latėnas vienoje televizijos laidoje pasakė: ,,Ne kultūros bendruomenei ateina ministrai“. Gerai ar blogai, kad asociacija „Mažoji scena“ neturi jokio ministro? Antras sakinys – faktinis: „Mažąją sceną“ už jos kultūrinę veiklą ir dažnai rodomus spektaklius myli žiūrovai. Trečias sakinys – statistinis: „Mažosios scenos“ teatre vaidina dvidešimt penki darbštūs, talentingi, kūrybingi, Tauragėje gerai žinomi, gerbiami, padorūs žmonės. Ketvirtas sakinys – nuoširdusis: „Mažosios scenos“ veiklą aktyviai propaguoja Genovaitė, kuri nebijo klysti, prašyti, atsiprašyti, rizikuoti... Penktas sakinys – perspektyvinis: „Mažajai scenai“ dar augti ir augti... visomis prasmėmis.

Šiuos metus pradėjai gražiu ir prasmingu 35-erių kūrybinio darbo metų paminėjimu, sukviesdama savo draugus ir žiūrovus į Edvardo Olbio dramos ,,Trys aukštos moterys“ premjerą. Spektaklyje parodomi trys skirtingi vienos moters gyvenimo tarpsniai. Užmiršk šio spektaklio heroję ir pabandyk šiais amžiaus tarpsniais apibūdinti ne ją, o save. Kokia buvai, kokiomis mintimis gyvenai, kai tau buvo 26-eri? Kaip savo praeitį vertini dabar ir kaip įsivaizduoji save 92-ejų?

– Dvidešimt šešerių – atrodė, kad viskas prieš akis. Ir gražu buvo, ir tikra. Kiek daug man, dvidešimt vienerių atvykusiai į Tauragę, davė vienuolika metų, praleistų viename kabinete su režisieriumi Antanu Naraškevičiumi, su daugeliu dabar jau Amžinybėn iškeliavusių talentingų aktorių. Ilgi repeticijų vakarai, sunkiai gaunamų knygų skaitymas, pasisėdėjimas prie vyno taurės ar alaus bare – tai jaunystės „nuodėmės“, kurių metu gimdavo įdomiausi sceniniai sprendimai ir vaidmenys. Net ir būdama 92-ejų to nepamiršiu ir matysiu save kaip Vytauto V.Landsbergio filmo „Trispalvis“ senutę partizanę, kuriai skaudėjo, kai „badė“, bet buvo verta iškęsti, nes matysiu gražią Lietuvą, puikų teatrą, laimingai gyvenančius savo jaunuosius šeimos narius.

Po spektaklio premjeros savo kviestinę auditoriją – apie 100 tau artimų žmonių, draugų, bičiulių, rėmėjų, gerbėjų – pakvietei prie didelio vaišių stalo. Pasak tavęs, kuklaus stalo, paruošto iš mokytojos algos. Beje, drįsčiau patikslinti, kad stalas buvo ne tiek kuklus, kiek elegantiškai ištaigingas. Bet svarbiausia – užstalės pokalbiai ir šiltos bendravimo akimirkos. Ką pati labiausiai įsiminei iš to smagaus pasisėdėjimo?

– Branginu, vertinu ir ilgam įsimenu visas šilto ir nuoširdaus bendravimo akimirkas, bet visada į širdį įstringa tai, ką galima pavadinti tiesiog fatališkais reiškiniais. Netrūko jų ir per tą pasisėdėjimą. Visi kartu buvusieji net aiktelėjome iš nuostabos, kai prie stalo prabilo mano spektaklyje fortepijonu grojęs šiaulietis kompzitorius ir muzikantas Raimondas Rašpoliauskas. Jis prisiminė savo tėtį, buvusį ilgametį Radviliškio rajono kultūros darbuotoją, ir jo organizuotus teatrinius renginius su fantastiškais dalyvių pasisėdejimais bei vakaronėmis. Raimondui dalinantis praeities prisiminimais man net akys ant kaktos iššoko – taigi ir mes, Tauragės liaudies teatro aktoriai, 1980–1990 metais kasmet ten viešėdavome ir būdavome ypatingai svetingai priimami. O man net minties nebuvo, kad Raimondas yra to svetingojo ir mielojo kultūros veikėjo Rašpoliausko sūnus! Tai buvo nuostabi atradimo akimirka, tarsi tiltas sujungusi tolimą kūrybinės veiklos praeitį su dabartimi.

V.V.Landsbergis, V.Čepinskis, J.Erlickas, A.Juozaitis, V.Jasukaitytė, D.Teišerskytė, A.Gregorauskaitė, A.Bialobžeskis, A.Jegelevičius – išskirtinės asmenybės, su kuriomis vienaip ar kitaip tavo kūrybiniai keliai susibėga. Kartais tai ne vienerius metus trunkanti draugystė, kartais tik trumpalaikiai projektiniai susilietimai, bet apie juos, manau, esi sukaupusi begalybę įspūdžių, linksmų ir rimtų istorijų, šiltų prisiminimų. Gal kada nors tai suguls į kūrybinių memuarų knygą?

– Mano dvidešimties metų draugystė su Lietuvos teatro legenda aktore ir režisiere Kazimiera Kymantaite iš tiesų verta knygos. Turiu savybę ir norą – susitikus žmogų su juo nebeišsiskirti. Ne visada pavyksta draugystę išsaugoti. Tiesiog mano natūrai gal lengviau su menininkais, su žmonėmis, turinčiais stiprų humoro jausmą, su laisvesniais, nesupančiotais partinių įsipareigojimų arba etatų, neįsižeidžiančiais, sugebančiais pasijuokti iš savęs, nebijančiais pasirodyti, kokie yra iš tiesų. Mūsų visi susitikimai prilygsta teatrinėms miniatiūroms, improvizacijoms, o kartais – rimtiems ir ilgiems pokalbiams.

Per 35-erius kūrybinio darbo metus Tauragėje sutikai įvairiausių žmonių. Būta, manyčiau, visko... Ar pati asmeniškai gali visiems ramiai ir be jokių sąžinės priekaištų žvelgti į akis? Gal kažkam ir už kažką jautiesi skolinga? Kažko nepadariusi ar padariusi ne taip, kaip norėjai? Gal yra neįvykdytų kūrybinių pažadų, duotų sau arba kitiems?

– Mama mokė: kaip bebūtų sunku, visada atiduok skolą. Jaučiuosi... niekam neskolinga. Priešingai – galiu ne skolinti, o duoti. Tai, ką turiu geriausio.

Niekam ne paslaptis, kad nesi vadinamoji ,,šakninė“ tauragiškė, bet jau devynerius metus organizuoji didžiulius kraštiečių tauragiškių susitikimus Vilniuje. Turbūt dažnai tenka išgirsti visą virtinę klausimų: kodėl? Kam tau to reikia? Už kokius pinigus? Koks velnias tave, pakruojiškę, neša į tą tauragiškių galerą?

– Šį susitikimą vis rengdavau sausio mėnesį. Šiemet vėlavau, bet vis tiek suorganizavau, nes kasdien atplaukdavo klausimų: kur dingot? Kada atvažiuosit? Kuo galime padėti? Ką atsinešti? Ar turit pinigų autobusui? ir t.t. Reikėjo ilgus metus kantriai, ištikimai, nuostolingai, pasiaukojančiai ir tikint dirbti, kad ateitų metas sulaukti būtent tokių klausimų. Čia ir yra atsakymas, kam viso to reikia.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras