Namai, kuriuose visos spalvos paklūsta karalienei – juodai(6)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2014-03-05 10:18
Karolinos Stažytės nuotrauka

Juodos gėlės, šviestuvą atstojanti lemputė, grubus metalinis svetainės stalas bei laiptinė be apdailos kontrastuoja su pastelinių spalvų kėdėmis bei jaukumą kuriančiu interjero dizainerės paveikslu. Autorės nuotrauka

Kiekvienam žmogui žodis „namai“ turi skirtingą reikšmę. Vieniems tai – židinys, prie kurio laukia šeima, kitiems – tiesiog sienos bei baldai, tretiems – sraigės kiautą primenanti užuovėja: joje galima nusiimti visus kasdienio teatro drabužius, kuriuos velkamės tik atidarydami laukines duris. Tauragiškei Jūratei namai – ne tik šeimos buveinė, bet ir galimybė išreikšti save. „Namai – tai tu“, – teigia moteris. Jos puoselėjamame būste jaukumą kuria ne įprasti sentimentus keliantys niekučiai, o tvarkinga, vientisa, kontrastuojančiomis pastelinėmis bei tamsiomis spalvomis dekoruota aplinka, kurioje, atrodo, išgirstum net krentančią dulkę.

 

Iš mažo buto – į erdvų namą

Mažytėje Tauragės gatvelėje stūksantis Jūratės ir Modesto namas traukia akį kitoniškumu. Nereikia net užeiti į vidų, kad suprastum, jog jame gyvena asmenybės, mėgstančios priimti neįprastus sprendimus. Gyvenamasis namas – ne kampuotas ir ne ovalus. Jo forma – įvairialypė. Stogas – lygus ir ne toks kaip visų. O pro plačius ir aukštus fasadinius langus vakare galima išvysti keletą šios šeimos gyvenimo nuotrupų.

– Kitiems atrodo, kad gyvename kaip akvariume. Neturime ko slėpti. Mąstau laisvai – gyvenu laisvai. Privati zona slepiasi antrajame aukšte, už uždarų durų, – paaiškino į savus namus sutikusi įsileisti pašnekovė.

Septyniolika metų penkių asmenų Jūratės šeima glaudėsi trijų kambarių bute. Tad prieš penkmetį vyrui Modestui iš krikšto mamos paveldėjus septynių arų žemės sklypą ir žalią sukiužusį namelį šeima apsidžiaugė pagaliau galėsianti įsirengti erdvų būstą. Senojo namelio renovuoti neapsimokėjo, tad beliko griauti ir pradėti statybas nuo pat pamatų. Darbai truko dvejus metus.

– Po buto labiausiai norėjosi erdvės, laisvės, lauko. Kad kiemas būtų didelis. Tad nors ir galvojome apie vieno aukšto būstą, privalėjome statyti dviejų – kad kuo mažiau užimtų sklypo. Statybų rezultatas priminė pokario laikų vilą. Projektuotojas – alytiškis Mindaugas Matažinskas. Dabar atrodo, kad išorės sienos galėtų būti kampuotesnės ir tamsesnės spalvos. Darysim kada pokyčius, – žvelgdama į namą iš kiemo, mintis dėliojo Jūratė.

 

Dominuoja juoda

Įžengus pro perregimas duris akys pirma užkliūva už gelsvomis spalvomis tapyto paveikslo. Jie būste – lyg papuošalai ant moters kūno: išbaigia bendrą vaizdą, kuria jaukumą.

– Tai namus padėjusios įrengti interjero dizainerės Auros Pranckevičiūtės darbas. Džiaugiuosi netikėtai susipažinusi su šia mergina, – šyptelėjo Jūratė ir pasiūlė suskaičiuoti susipynusių žmonių kūnų siluetus viename iš interjero dizainerės darbų.

Tačiau kad ir kokie būtų modernūs ir jaukūs naujieji namai, persikraustęs į nepažįstamą erdvę kurį laiką jautiesi kaip nesavas. Tą patį patvirtino ir Jūratė, prisipažinusi pirmąsias dienas savame būste besijautusi kaip viešbutyje. Teko girdėti, jog adaptuotis padeda paprasčiausi kasdieniai ritualai: rytinė kava, pietų ruoša, veikiantis televizorius, vandens, srūvančio dušo kabina, čiurlenimas. Kitaip tariant, atradimas, kad naujoji buveinė patenkina paprasčiausius gyvenimiškus poreikius.

– Namai tapo savi, kai ėmiau gaminti maistą. Ar žinote, nuo ko italai pradeda įrenginėti būstą? Nuo virtuvės. Ji turi būti nedidelė. Pasisuki į vieną pusę – šaldytuvas, į kitą – kriauklė. O reikalingiausias daiktas – kavos aparatas, – rodydama kelią į savąją maisto gaminimo oazę, kalbėjo pašnekovė.

Joje, kaip ir visame name, dominuoja minimalizmas, tvarka, harmonija ir trys spalvos: kreminė, juoda ir pilka. Ant spintelių – jokių niekučių. Visi daiktai paslėpti į sienas įkomponuotuose stalčiuose ir spintelėse. Nėra net rankenų. Tad galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai virtuvės siena pasirodė besanti durys į maisto atsargų sandėliuką.

Dauguma įrankių – juodos ar tamsiai pilkos spalvos. Pjaustymo lentelė – juoda, stiklainių dangteliai – juodi. Juodas ir kamščiatraukis, ir įkurtuvių proga padovanotas rankšluostinis popierius, ir stiklainyje sudėti makaronai su kalmarais.

Gerdama arbatą, žavėjausi juodais puodeliais. Palenki į vieną pusę – vanduo apsemia arbatžoles, paverti į kitą – gali jau skanauti. Juodos ir tarsi iš blizgių akmeninių čerpių pagamintos stačiakampės lėkštutės. Netgi tai, kas nepatinka, pavyzdžiui, vandenį, smagiau, anot pašnekovės, gerti iš gražios stiklinės. Jūratė dažnai naudoja daiktus ir ne pagal paskirtį. Pavyzdžiui, baseinų filtras tarnauja kaip dėžutė, o daiktams pakuoti skirta juoda kempinė – kaip muilinė.

– Daugelis manęs klausia, kodėl aš taip mėgstu juodą spalvą. Mano, kad sergu depresija. Tačiau juk jiems reikia gyvenimą spalvinančių ryškių spalvų, ne man, – taikliai pastebėjo Jūratė. – Kiti galvoja, kad juoda spalva – tai prabanga. Nesu įtakinga ponia. Kurį laiką gyvenau kaime. Karvę moku melžti. Ir mano indai – ne krištoliniai. Ne vienas pirktas artimiausiame prekybcentryje. Turi žinoti, kam reikia taupyti, kam – ne. Ir brangių daiktų būna nepraktiškų.

Pamačiusi tinkamą, Jūratė nusiperka jį ne vieną. Pvz., mėgiamų virtuvinių rankšluostukų spintelėje – kokie du šimtai.

 

Betonas, metalas ir medis

Stebėdamasi eklektika, pažvelgiau į betonines grubias virtuvės lubas. Jūratė paaiškina, kad tai – vyro sumanymas, o ir jai patinkančių kontrastų, pomėgio stebinti išraiška. Pašnekovės teigimu, ir grindis dabar ji paliktų tokias – pramonines, grubias, betonines.

Be betono, name gausu natūralaus medžio ir metalo. Jokio šiais laikais populiaraus plastiko. Dūrusi pirštu į šalia virtuvės, valgomajame, stovintį masyvų stalą, Jūratė papasakojo, kaip jį, metalinį, į namus vilko šeši vyrai. Ant stalo, vazoje – juodos gėlės. Ryškiaspalviai žiedai bei žali lapai gadintų vientisą spalvų koloritą.

O kaip pašnekovė pati apibūdina savo būsto stilių?

– Skandinaviškumo bei itališkumo kratinys. Būstas – nei modernus, nei „išlaižytas“. Dominuoja griežtos linijos. Svarbios net baldų gobeleno siūlės. O ir patys baldai, lietuvių ir italų gamybos, tokie, kad tarnaus 10–20 metų.

Dar kartą pažvelgiu į grubias virtuvės lubas. Nėra jokio įmantraus šviestuvo – tik lemputė, kabanti ant nutįsusio, žinoma, juodo laido. Susimąstau, o kur tokio galima įsigyti?

– Sunku buvo rasti. Kaip ir, pavyzdžiui, gedulingai puokštei skirtos vienspalvės juodos juostos – Tauragėje tokios net nėra. O aš daikto neperku tol, kol nerandu tokio, kokį įsivaizduoju. Geriau gyvensiu be jo nei su bet kokiu, – savus pirkimo įpročius atskleidė Jūratė.

O ar vyras prisidėjo prie namų įkūrimo?

– Žinoma. Viską perkame kartu. Jo sfera – lauko virtuvė. Kieme dažnai kepa maistą didžiulėje keptuvėje, kuriai panešti reikia dviejų vyrų. Modestas sukonstravo net valgyti stovint tinkamą stalą. Vakaronės lauke nevyksta tik spaudžiant šaltukui, – šeimos pomėgį atskleidė Jūratė.

Pačios moters mėgstamiausia namų vieta – katilinė, kurioje verda ūkiškas gyvenimas ir kuriame, kaip ji pati teigia, gali susitepti rankas ir pabūti kitokia.

 

Svečiai dažnai „vagia“ idėjas

Apžiūrėjusios katilinę ir svečių kambarį, per erdvę svetainę, kurioje rusena židinys, o televizorių kažkada pakeis projektorius ir ant sienų žiūrimi filmai, pakilome į antrąjį aukštą. Laiptai – masyvūs, grubūs ir be jokių turėklų, o dušas – suktas lanku, iš tamsių smulkių plytelių, ant kurių niekuomet nesimatys vandens nuosėdų. Šeima turi ir atskirą vonios kambarį.

Miegamajame – tik lova, du didžiuliai šviestuvai ir dar vienas interjero dizainerės paveikslas. Šalia – atskiras drabužine paverstas kambariukas. Paauglės dukros kambaryje – jokių rožinių spalvų, o sūnaus erdvėje ant sienos kabo tik jo kultivuojamos sporto šakos medalių kolekcija. Jokių nereikalingų daiktų ir netvarkos, būdingos vaikų kambariuose. Spalvų gama vienoda, baldai – taip pat. Bręstant vaikui nereikia keisti jo poreikius tuo metu atitinkančio interjero. Neįkyrios spalvos garantuoja ilgaamžiškumą. Tačiau man labiausiai į akis krinta ant sienų išdėliotos sidabrinės raidės. Tai Lietuvos dailininko tapytojo, skulptoriaus, poeto bei prozininko Petro Rakštiko kurta šmaikšti miniatiūra. Turi pasukinėti galvą, kad įskaitytum visus žodžius.

O kokių atsiliepimų Jūratė ir Modestas sulaukia iš svečių?

– Įvairių. Buvo ir tokių, kurie apsimeta, jog nepatinka vienas ar kitas daiktas. Neva jis keistas. O po mėnesio, žiūrėk, ir pas juos pačius pamatai tokį patį. Vadinu tai idėjų vagystėmis. Jei vagia, vadinasi, viską darau teisingai. Šiaip mėgstame svečius. Gali turėti dvarą, bet jei neįsileidi žmonių, kam tau jis? Dešimtyje vietų juk nemiegosi.

Grįžusios į virtuvę susėdome dar vienam arbatos puodeliui. Jūratė prisiminė kartą su draugėmis sėdėjusi kieme ir žiūrėjusi į iš namų pro langus sklindančią šviesą.

– Tuomet, pamenu, susimąsčiau. Jei tai nebūtų mano namai, eidama pro juos norėčiau užsukti vidun, – nostalgiškai pokalbį užbaigė Jūratė.

Prisipažinsiu, pabuvęs ilgėliau tokiame būste tarsi įgyji imunitetą daiktų kaupimui. Ryškios spalvos ima badyti akis ir atrodyti tiesiog neskoningai. 

 

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras