Emociniai ryšiai tarp tautų: pažindamas žmogų, įsimyli ir šalį (0)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-03-30 13:00

Wodzislaw Slaski miesto gatvelėmis Beer'ai su Traneliais vaikštinėti mėgsta vesdamiesi mylimus šunis. Pirmą dešinėje – Uršula, greta – Lilija. Lilijos Tranelienės asmeninio albumo nuotrauka

Kokia nuostaba apima, kai pagauni save mąstantį, kad su savo giminėmis nepatiri tokio artimo ryšio, kaip su svetimais prieš tave sėdinčiais žmonėmis. Dar keisčiau, jei jie – kitataučiai. Prancūzai Robert Coquin su žmona apsipila ašaromis išlydėdami Meilės Parnarauskienės šeimą iš Brienne la Chateau miestelio, į jų šalį atvažiuojančius Liliją Tranelienę su šeima lenkai Beer'ai išskėstomis rankomis pasitinka jau gatvėje, išlydi – prikrovę krepšius lauktuvių.

Kalbos barjerus perlipo

Su lenkais tauragiškių Tranelių šeimą suartino meilė šunims. Lilija veisia taksų veislės šunis ir vieną jų pardavė Beer'ų šeimai. Nuo tada pagramantiškiai su lenkais tapo kone giminėmis.

– Jiems tas šunelis tapo tarsi vaikas, o mes – tarsi jo giminės, – juokiasi Lilija. – Nuo šiol, kaskart vykdami į Lenkiją, į šunų parodas Čekijoje, Budapešte, Zalcburge, visada užsukame pas juos. Uršula pamato, kad socialiniame tinklalapyje „Facebook“ pranešu apie savo ketinimus vykti į šunų parodą ir jau skambina, primena, kad nepamirštume užsukti. Jie visuomet mus priima nakvynei. Kartais stebiuosi pagalvojusi, kaip susišnekėdavome... Nei jie moka lietuviškai, rusiškai, nei mes lenkiškai, tačiau toks jausmas, kad vieni kitus puikiai suprantame. Uršula žino tik vieną kitą rusišką žodį. Kalbantis ji man – penkis lenkiškai, tris – rusiškai, jei nesuprantu, bando rasti dar kokį rusišką žodį, ir kažkaip suprantame viena kitą. Dabar, po ketverių metų draugystės, jau suprantu lenkiškai.

Juokingiausia, kad ir tauragiškė Meilė Parnarauskienė tvirtina tą patį. Nei prancūzai, su kuriais šeima susidraugavo prieš keturiolika metų, nei ji nemokėjo kalbos, kurią suprastų ir vieni, ir kiti. Tačiau ėmus šnekėtis išnyksta bet kokie kalbos ar kultūros barjerai.

– Kaip susišnekėdavome? Pasikalbėjimų žodyno, lapo popieriaus, pieštuko, rankų ir kojų pagalba, – juokiasi Meilė. – Norėdama ką nors pasakyti frazių ieškodavau tame pasikalbėjimų žodyne, parašydavau. Laikui bėgant, viešėdama pas juos, pradėjau suprasti, apie ką kalbama, vieną kitą sakinį išmokau sudėlioti ir pati.

Žavi emocionalumas

Pasak Meilės, prancūzai už viską labiau vertina bendravimą. Geriausia proga tam, kai sėdama prie stalo. Jautrūs, emocionalūs prancūzai lietuvę stebina ir žavi. Kai Robert Coquin viešėdavo Lietuvoje ar Parnarauskų šeima pas Coquin'us, visuomet valgydavo kartu.

Visą straipsnį galite perskaityti elektroninėje versijoje (Nr. 24).

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras