Grybų viliotinis kviečia į mišką(6)

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ | zydrune@kurjeris.lt

2014-09-17 15:58

Isvaldos Aleknienės ir jos vyro 2 val. darbo rezultatas: 165 baravykai ir 40 raudonviršių.  Isvaldos Aleknienės asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet, gausaus grybų derliaus metais, netyla kalbos apie laimikius: vieni giriasi pririnkę tiek grybų, kad nebetilpo į kibirą ar pintinę, kiti – kad juos teko iki automobilio nešti surišus į sportinį švarką, dar kiti giriasi parsigabenę iš miško tiek grybų, kad vos tilpo į mašinos bagažinę.

Renka, nors nevalgo

Tauragiškis Sigitas sako, kad šiųmetis derlius leidžia grybautojams pasirinkti, kurį grybą dėti į krepšį visą, o kurio – tik kepurėlę. Kitas grybautojas tikina esąs tik mėgėjas rinkti. Grybų jis nevalgo.

– Grybauju tik rudenį. Žinau, kad kiti randa ką miške rinkti ir pavasarį. Užtat kiekvieną rudenį neįsivaizduoju laisvadienio be išvykos į mišką. Grybauju, kol miške auga grybai. Juk, priklausomai nuo oro sąlygų, auga vis kitokios rūšies grybai. Mėgstu prisirinkti jų visokių. Pavyzdžiui, rudeniop auga baravykai, raudonviršiai, lepšiai, šilbaravykiai. Jų šiemet aptinku labai daug. Tad kotų namo nebevežu – imu tik kepuraites. Mano šeima ir aš pamėgome jas marinuoti. Žmona žiemai jau užkonservavo 3 litrus kepuraičių. Kitus grybus paprastai apverdu, dedu į maišelius – ir į šaldiklį. Šilbaravykiai man patinka dar ir todėl, kad jų arba randi labai daug, arba visai nerandi. Neturiu daug laisvo laiko, tad miške ilgai neužtrunku. Nuvažiuoju į žinomas vietas ir, jeigu užmatau bent vieną šilbaravykį, vadinasi, bus ką namiškiams parvežti: tik spėk sukinėtis ir rinkti, – braukdamas per ūsą, pasakoja Sigitas.

Nusistebėjus, kaip grybautojai gali palikti pusę laimikio (kotus nupjausto ir numeta miške – aut.past.), vyras patikino pažįstąs dar keistesnį grybautoją, tokį, kuris apskritai grybų nei valo, nei apdoroja. Tai kam jam tie grybai?

– Žmogus paprasčiausiai jaučia azartą. Jam patinka pats grybavimo procesas. Šiemet grybų daug, tad jis turi daug darbo. Kalbu ne apie grybavimą, o apie grybų atidavimą. Jis juos dovanoja giminėms, kaimynams, bet jau niekas nebenori jų imti. Girdėjau, kad dažnai grybus jis paprasčiausiai išmeta. Ir vėl leidžiasi į kelią – naujo laimikio ieškoti, – apie neįprastą grybavimą pasakojo tauragiškis.

Miške ieško ne tik grybų, bet ir atgaivos širdžiai

Nors nėra itin didelė grybų mėgėja, Rasa irgi turi ką papasakoti – jos grybavimas panašus į poetišką išgyvenimą.

– Po sunkios dienos bulvių lauke radau jėgų pašliaužioti po mišką ir paieškoti grybų. Grybauti nelabai mėgstu, bet pagalvojau, kad gryno oro gurkšnelis padės bent kiek atgauti jėgas, paliktas bulvių vagose. Saulė jau leidosi link horizonto, nuostabūs jos spinduliai akindami švietė į akis. Pro medžių kamienus ant rudos miško paklotės gulė ryškūs saulės spinduliai. Grybų nemačiau. Tada pradėjau dairytis atidžiau. Sukausi iš lėto ratu ir akimis metro spinduliu bandžiau pamatyti su miško patalais susiliejančius šilbaravykius. Apsukusi vieną ratą, pradėjau antrą. Grybų ieškojau didesniu spinduliu. Surinkusi menką laimikį, pro medžių kamienus yriausi toliau. Ir vėl myniau ratuku. Bet galvoje sukosi ne grybai, akys vis užkliūdavo už pušų kamienų. Jie tokie dailūs. Nudžiūvusi liauna pušelė glaudėsi prie kitos. Ir jokio vėjelio, net paukšteliai nečiulbėjo. Rodės, kad miškas pasiruošęs nakčiai. Tik viena aš drumsčiu ramybę. Dar truputėlį paklaidžiojusi ir nusprendusi, kad rytojaus pietums grybų pakaks, gerdama pušų sakų kvapą pasukau pamiškės link. Žvilgtelėjusi į savo pintinėlę supratau, kad iš manęs prasta grybautoja. Sakyti, kad grybų nėra, negaliu, nes šiemet visi tik ir džiaugiasi šių rudens gėrybių gausa, o vietose, kuriose blaškiausi, jų kiekvienais metais artimieji randa, – pasakoja ji.  

Ir nauda, ir malonumas

Isvalda Aleknienė, Europos informacijos centro – Europe Direct vadovė, prisipažįsta esanti tikra grybavimo entuziastė. Nuo jos neatsilieka ir vyras Eugenijus.

– Vos prasideda grybai, mes tik turim laisvą minutę – ir į mišką, – pasakoja ji. – Mums svarbiausia ne tiek patys grybai, kiek malonumas pabūti gamtoje. Tikras relaksas! Dažnai būnam Nidoj, tai ten iškart ant dviračių – ir į mišką.

Pasak jos, Nidoje dabar atsirado naujų grybų, vietinių vadinamų Balsevičiaus baravykais. Neva iš Kanados atkeliavę su mediena. Kol kas, ko gero, tik Nidoje ir auga jau keletą metų. I.Aleknienė sako turinti „savo vietelių“, tačiau teorija, kad kur radai vienais metais, rasi ir kitais, nepasitvirtina. Aleknos į GPS įsiveda grybingas vietas ir paskui kasmet jas aplanko.

– Pavyzdžiui, turim vietelių, kur esame radę labai daug grybų, tačiau jau penkerius metus ten tuščia, – sako ji. 

Valyti grybus, žinoma, pati neįdomiausia dalis. Užtat valgyti skanu. Paprašyta pasidalinti receptais, I.Aleknienė sakė grybus paprastai marinuojanti arba šaldanti. Vertingiausi, žinoma, džiovinti grybai. I.Aleknienė pasigyrė jau turinti prisidžiovinusi keturis trilitrinius stiklainius.

– Bus puiku padovanoti kam nors Kalėdoms ar šiaip einant į svečius nunešti. Gražiai supakuoji, ir puikiausia dovana! – džiaugėsi ji.    

Viltė: „Buliai grybaujant – geras ženklas“

Tauragiškė Viltė, paklausta apie grybus, irgi turi ką papasakoti.

– Mėgstu valgyti grybus. Keptus, virtus, su padažu, be padažo, persūdytus, prėskus, visokius... Tačiau nesu jų rinkimo entuziastė. Ypač nemėgstu to etapo, kai po trejeto valandų braidymo po mišką grįžti namo ir dar tiek pat laiko juos valai, o vėliau prakaituoji prie puodų virdamas. Tačiau kaip neisi jų rinkti, kai „Facebook“ įvairaus plauko grybautojai ėmė skelbti nuotraukas su krūvomis grybų ir prierašais: „Renku tik dėl smagumo, grybų aš nevalgau“... Taip ir mačiau mintyse, kaip siautėja koks pulkelis jaunuolių, nurenka visus mano grybus ir dar jų nevalgo! Griebusi du krepšius, penkis maišus (visi kalba, kad baravykų – nors dalgiu pjauk) ir savo vaikus, spaudžiau akseleratorių iki galo – kuo greičiau link miško.

Nelaimei, pirmasis mano entuziazmas išgaravo vos padėjus koją ant sausų Sakalinės miškų samanų. Po valandos paieškų vyniojau iš ten savo maišus lauk. Sakau jums, prieš tris savaites, prasidėjus grybams, Sakalinės miškuose galėjai rasti tik kankorėžių. Pasirodo, visi baravykai augo kiek drėgnesniuose miškuose link Balskų. Tuo įsitikinau tik dar dukart pabraidžiojusi po Sakalinės miškus.

Ketvirtą važiavimą taikiau į reikiamą pusę. Per valandą pririnkau grybų šešeriems pietums ir dar šaldymui. Valio kantrybei ir grybauti mėgstantiems mano vaikams. Kuo greičiau namo...

Mintyse jau dėliojau grybus į plastiko maišelius ir šaldymo kamerą, kai pasiekus miško pakraštį ir jau žengiant į ganyklą kelią pastojo du buliai. Gi atvykstant jų nebuvo! Lėtai nusiimdama nuo galvos raudoną savo kepuraitę stumtelėjau vaikus atgal, miško link. „Mama, bulius koja trypia“, – dar riktelėjo sūnus, kai už kapišono ėmiau jį traukti į tankų eglyną. Apie pusvalandį laukėme, kol buliai nukeliaus į kitą ganyklos kraštą. Gi vienintelis išėjimas į plentą buvo per elektriniu aptvaru apjuostą teritoriją. Grybavimą vainikavo žaibiškas bėgimas per ganyklą. Buliai buvo gana toli ir tiesiog mojo uodegomis, vaikai juokdamiesi ir klupdami rėkė man neišbarstyti grybų. Dar pagalvojau, kad nuo šiol mano grybavimo plotai bus tik apjuosti elektriniais piemenimis ir su sargiai miške grybus saugančiais buliais... Ir naudos, ir nuotykių – visam šaltajam sezonui.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras