Į pagalbą – ne tik naminiams, bet ir laukiniams gyvūnams(0)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2014-12-25 17:59

Išgydytas mažasis pelėdžiukas paleistas į laisvę. Lietuvos gyvūnų globos draugijos Tauragės skyriaus nuotrauka

„Tauragės kurjerio“ organizuojamuose „Metų tauragiškio“ rinkimuose „Metų pagalbos rankos“ nominacijoje triumfavusio Sigito Klymanto dienotvarkėje – viščiukų skaičiavimo metas. Mini zoologijos sodu vadinamoje sužeistų ir likimo valiai paliktų beglobių gyvūnų reabilitacijos centru Rūgalių kaime veikiančioje sodyboje šiemet pabuvojo apie pusšimtį benamių keturkojų. Tai įprastas jau 12 metų nuoširdžiai dirbamas gyvūnų globėjo darbas. Tačiau kartais į Sigito rankas pakliūva ir retų laukinės gyvūnijos atstovų. Šiemet – žvirblinė pelėda, žmonių nesibaidančios gulbės ir (nukrato šiurpas) nuodingų angių šeimynėlė.

Mikį išsivedė draugė

Pamenate, pernai vasarą Sigito sodyboje apsigyveno sužeistas vos kelių savaičių stirniukas Mikis. Iš paplentės Ližių kaime atvežtas gyvūnėlis turėjo iškęsti nemenkus skausmus: šlaunyje žiojėjo žaizda, dviejose vietose buvo lūžęs šlaunikaulis. Manyta, kad pasidarbavo koks šuo. Laikui bėgant Mikis pasveiko ir tapo tikru, svečiams nuostabą keliančiu Sigito namų augintiniu. Neprabėgus nė metams, stirniukas sodybą paliko. Vis dažniau ėmęsis lankytis miško tankmėje, galiausiai grįžo ten, kur jam ir priklauso būti – į laukinę gamtą.

– Mikis dažnai išeidavo į mišką, bet vis grįždavo. Nugvelbdavo nuo vištų grūdų, pailsėdavo ir vėl ištrūkdavo. Praėjusią žiemą jau sunkiai galėjai įspėti, kad dviejose vietose jam buvo lūžęs šlaunikaulis – sukdavosi kaip vijurkas. Kartą pamačiau pamiškėje jo laukiančią stirnaitę, kuri ėmė ir suviliojo mano stirniuką. Ar jie monogamiški padarai? Ne. Stirnaitė turėjo jį išsivesti į haremą, – nuotaikingai prižiūrimų gyvūnų istorijas pasakoja Sigitas.

Teko gelbėti ir angis

Nors Mikio nebeliko, keturkojų mylėtojo privačioje namų valdoje netrūksta gyvasties. Šiemet sodybos voljeruose pabuvojo ir geraširdžius šeimininkus rado 46 pamestinukai šunys. Dar tiek pat į naujus namus iškeliavo vykdant tarpininko vaidmenį. 1,5 m. Sigito sodyboje glaudėsi ir gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ Tauragės filialas, tad teko rūpintis ne tik amsinčiais, bet ir kniaukiančiais gyviais. Sodyboje dienas leidžia poniai, triušiai, gaidžiai, vištos, Vietnamo paršiukai ir kiti gyvūnai. Tačiau kartais Sigitas sulaukia ir netikėtų svečių.

Štai šių metų rugpjūtį į sodybą buvo atgabenta tikrų tikriausių angių porelė, šalia buvo susirangę ir du angiukai. Paaiškėjo, kad vienas ugninio gėrimo priragavęs žygaitiškis nusprendė į savo daugiabučio namo kiemą iš miško parsigabenti porą gyvatėlių. Norėdamas išbandyti liaudiškąją mediciną, vyras kaimynų akivaizdoje bandė gyvates sukišti į plastikinius butelius ir, matyt, užpilti spiritu. Užpiltinės gamybą sutrukdė iškviesti policijos pareigūnai.

– Tokiu atveju policininkai turi susisiekti su aplinkosaugininkais, įsitikinti, kad laukinis gyvūnas nesužeistas, ir paleisti jį artimiausiame miške. Tačiau pamatę, kas slepiasi buteliuose, jie bijojo ne tik juos apžiūrėti, bet ir būti kartu vienoje mašinoje. Taip gyvatės atkeliavo pas mane. Aiškinau, kad žalčiai nepavojingi, tačiau kai įsitikinau, kad „bambaliuose“ – ne jie, o nuodingosios angys, prisipažinsiu, ir pats nejaukiai pasijutau. Kitą dieną angių šeimynėlė iškeliavo į laukinę gamtą, – vieną keisčiausių šių metų nutikimų prisimena Sigitas.

„Kai matau tuščią voljerą, pasijaučiu negerai“

Lapkritį gyvūnų globėjui į rankas pateko iki tol iš arti nematytas žvirblinės pelėdos jauniklis. Įdrėksta akimi, nusilpęs pelėdžiukas rastas šalia vieno Tauragės gyvenamojo namo gyvatvorės. Pirmąsias dienas lesintas per prievartą, vėliau paukščiukas atsigavo. Patupdytas ant peties ėmė plasnoti. O kai pradėjo lesti iš rankų ir skraidyti po kambarį, Sigitas suprato, kad laikas iškeliauti ir jam.

Vasarą gyvūnų mylėtojo sodyboje – gandrų globojimo metas, žiemą – gulbių. Šiemet Sigito sodyboje jų netrūko.

– Viena pas mane atkeliavo iš Kunigiškių. Užsuko pas žmones į kiemą ir nusprendė niekur iš jo neiti. Gyventojai pasiskundė nežinantys, ką su nauju gyventoju daryti. Vietoj savos rūšies gyvių ji pripažino žmones. Parsigabenau gulbę į Rūgalius. Ilgai neišbuvo. Per didelis mano angaras jai pasirodė: lakiodama po jį kaip reaktyvinis lėktuvas įgavo pagreitį ir perskrido tvorą. Kitą dieną paskambino žmonės iš Baltrušaičių ir papasakojo jau girdėtą istoriją, kad neišprašo iš kiemo balto nelaukto svečio. Taigi tą pačią „naminę žąsį“ teko parsigabenti iš dviejų skirtingų kaimų. Kaleno snapu ji mane pamačiusi – pažino, – šypsosi Sigitas.

Lapkričio pabaigoje gyvūnų globėjo sodyboje apsigyveno dar viena gulbė, ištraukta iš lapės nasrų Kalėnų kaime (Lauksargių sen.). Iš pradžių ji negalėjo net atsistoti. Po savaitės, praleistos Rūgalių kaimo reabilitacijos centre, atsigavo.

Pernai Sigitas gulbių sodyboje neturėjo, o užpernai iš mirties gniaužtų ištraukė tris.

Gruodžio 16 d. ant scenos už visus šiuos ir kitus nuopelnus atsiimdamas „Metų tauragiškio“ apdovanojimą Sigitas žadėjo nenustoti daręs to, ką daro – dovanoti gyviams antrą šansą veržtis į gyvenimą.

– Žinote, kai matau sodyboje tuščią voljerą, pasijaučiu negerai. Atrodo, taip negali būti, reikia jį užpildyti: važiuoti kur nors, ieškoti kokio likimo nuskriausto keturkojo. Rūpinimasis tapo įpročiu, – stovėdamas Tauragės kultūros rūmų scenoje, prisipažino Sigitas.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras