Lietuvos pramogų pasaulio sūkurį iškeitė į šeimyninę ramybę Majamyje(5)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2014-10-18 16:08

Prieš beveik 2 metus gimus dukrytei Žemynai Gintarė ją nusprendė auginti namuose, nors Majamyje įprasta mėnesio sulaukusius kūdikius vežioti į darželį. Gintarės Bogdan asmeninio archyvo nuotrauka

Prie Collins aveniu daugiabučio padavusi mašinos raktelius apsaugos darbuotojui, su šeštus metus Majamyje gyvenančia tauragiške Gintare Bogdan susitikau pastato viduje. Kartu su ja pažiūrėti, kokie svečiai atvyko, atskubėjo ir antrąjį gimtadienį gruodį švęsianti Gintarės dukrytė Žemyna. Išgirdusi pasisveikinimą lietuviškai, mergytė mane greitai pripažino sava. Pasiekusi butą, Žemyna stvėrė už rankos ir ėmė tempti į vaikų kambarį – „kepti pyragų“. Gintarė nusistebėjo, jog dažniausiai dukra nepažįstamųjų saugosi, tačiau šįkart, matyt, suveikė retai iš svetimųjų lūpų girdima lietuvių kalba. Kartu su buto šeimininke nusprendėme išeiti į balkoną, iš kurio atsiveria nepakartojamas vaizdas į Atlanto vandenyną. Ten ir užsimezgė pokalbis apie gyvenimą visų išsvajotoje Amerikoje...

– Kas paskatino išvykti iš Lietuvos? Kodėl pasirinkai tolimąjį Majamį?

– Visuomet norėjau keliauti, praplėsti akiratį. O ir kaip daugelis lietuvių galvojau, jog Amerika – svajonių šalis. Neplanavau ilgam pasilikti, – gal pusmečiui, bet štai, jau šešti metai čia. Visad traukė įvairios kultūros, galbūt todėl ir įstrigau Majamyje. Viskas čia taip „maišyta“. Miestą galėčiau apibūdinti trimis žodžiais: saulė, salsa ir uraganai. Prieš tai teko gyventi Italijoje bei Šveicarijoje (itališkame regione), kurią, beje, laikau pačia saugiausia ir geriausia šalimi.

– Daugiabutis, kuriame gyveni, labiau primena viešbutį: prie durų – apsauga, kieme – baseinas. Ką reiškia gyventi ant Atlanto vandenyno kranto?

– Čia beveik visi daugiabučiai primena viešbučius. Daugelis apartamentų – tušti, skirti trumpalaikei nuomai. Mums pasisekė, jog gavome šį butą. Tokie vaizdai pro langą – kaip perliukai, jų nėra daug. Prieš tai gyvenome nuosavame kotedže, kelios valandos kelio nuo čia. Nusprendėme jį išnuomoti. Tad nuompinigiai dengia mokestį už šio buto nuomą. Labai džiaugiuosi, kad galiu dukrytę auginti šalia paplūdimio. Skaitant pasakas ji žiūri per langą į vandenyną, žinodama, kad ten, už Atlanto, močiutė gyvena. Net vaikų parkas šalia yra. Jame mažieji gali žaisti pavėsyje.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Majamį? Ar prie kultūrinių skirtumų jau pripratai?

– Visai kitokie nei dabar. Atrodė, kaip ir daugeliui, jog čia – tik prabanga bei naktiniai klubai. Bet pagyvenus supratau, kad tikrasis Majamis daug paprastesnis. Žmonės, kaip ir visur, eina į darbus ir dažniausiai neturi laiko paplūdimiuose gulėti. Kad galėtų išgyventi, jie laksto per kelias darbovietes. Per pirmus 1,5 m. ir aš maudymosi kostiumėlio net iš stalčiaus neištraukiau. Darbas ir miegas visą laiką suvalgė. Prie karščio pripratau. Tačiau ta drėgmė... Norėtųsi balkoną atdarą palikti ilgesniam laikui, bet tuoj visos sienos, grindys lieka šlapios, o tada jau kovok su pelėsiu. Ir sergama čia rečiau. Pamenu, kai dukrytei pradėjo dygti dantukai, gydytojai pasiūlė duoti pakramtyti ledo gabaliukų. Iki šiol juos kaip saldainius kremta. Ir žinok, niekad gerklytės neskaudėjo. Keista būdavo ir tai, kad išvedus šunį visi sveikinasi, klausia, kaip gyveni, o tu tik ramiai nori savo augintinį pavedžioti. Burbteli ir nueini. Tai kažkoks manyje užsilikęs lietuviškumas, kurį roviau su šaknim. Tačiau  tikriausiai niekad nepriprasiu prie to, kad parduotuvėse kainos nurodytos be mokesčių. Jei etiketė skelbia, kad saldainis kainuoja 1 dolerį, kodėl prie kasos aš jau turiu mokėti 1,07 dol.?

– Daugelis JAV įsivaizduoja kaip svajonių šalį. Ką kitataučiui iš tikro reiškia joje gyventi? Kokios socialinės garantijos suteikiamos, pavyzdžiui, susilaukus vaiko?

– Kadangi Majamis – įvairių kultūrų mišinys, čia tikrai nejusi diskriminacijos. Gali apsirengti ką nori, nusidažyti plaukus mėlynai ir kalbėti su keistu akcentu – niekas prie tavęs neprikibs. JAV yra galimybių šalis. Norint galima daug pasiekti. Čia ne vieta tinginiams. Medicinos sistema gerai išvystyta, bet socialinės garantijos – nekokios. Dėl jų turi kovoti. Moterims duoda 4 sav. motinystės atostogų. Dažniausiai jos dirba iki gimdymo ir po mėnesio grįžta į darbą, nes nėra jokių išmokų. Jei nori, gali gauti kortelę, skirtą maisto produktams įsigyti. Tačiau maisto kiekiai – juokingi. Mėnesiui – 12 kiaušinių, 2 litrai pieno, batonas, duona, pusė kilogramo sūrio, keletas skardinių pupelių ir vaisių bei daržovių už 7 dol. Be to, Majamyje jau mėnesio kūdikius lopšeliuose palieka, o jie čia prasti. Kas mėnesį kokią baisią istoriją išgirstame. Geras darželis per savaitę kainuoja 700 dol. Galima rasti pigiau, bet ten vienam mokytojui net 50 vaikų priskirta. Tad man pasisekė, jog galiu dukrelę auginti namuose. Leidžiu ją į plaukimo treniruotes bei šokių pamokas Majamio baleto mokykloje. Įdomu, kad užsiėmimų metu vaikų palikti negali – veikloje dalyvauja ir mamos. Kai ateis laikas dukrai eiti į mokyklą, tikriausiai kraustysimės gyventi kitur. Majamyje jau dvylikametės nėščios vaikšto. O ir pažįstami keli mokytojai neigiamai apie savas darbovietes atsiliepia. Tad ateityje gyvensime kokiame mažesniame miestelyje. O gal grįšime į Lietuvą.

– Žemynos tėtis – niujorkietis Bertas, kurio šeima kilusi iš Kolumbijos. Dukrelė bus poliglotė?

– Mano dukrytės pilnas vardas Žemyna Susana Suarez, tad močiutės labai patenkintos. Juk primena muilo operas. Viena Žemyną net vadina Čikita Susana. Dukrelė supranta tris kalbas: anglų, lietuvių ir ispanų. Tėtis skaito ispaniškas, aš – lietuviškas pasakas. Su mano mama beveik kasdien bendrauja internetu. Tad lietuvių kaip ir tapo pagrindine kalba namuose. Norėtųsi aplankyti Berto šeimos namus Kolumbijoje – dar nė karto ten nebuvome. Tačiau tam reikia pasiruošti: persidažyti tamsiai plaukus, įsidėti akių spalvą keičiančias linzes. Kolumbijoje ganėtinai pavojinga. Ypač žmonėms su labai šviesia oda ir mėlynomis akimis. Ten gatvėse sustabdomi automobiliai ir grobiami žmonės. Žinau, skamba kaip epizodas iš kokio filmo, bet tai jų kasdienybė.

– Majamyje labai daug ispanakalbių. Kaip valdžia susitvarko su imigrantų problema?

– Išties, 80 proc. gyventojų – pietų amerikiečiai ir Karibų salų atstovai. Ispanų kalba čia pagrindinė. Teko ir man ją išmokti. Kai kurių parduotuvių pardavėjai net nekalba angliškai. Todėl likusi JAV dalis Majamį vadina Mažąja Lotynų Amerika. Daugelis imigrantų atvyksta iš Kubos. Kubiečiai ir rusai čia priimami išskėstomis rankomis. Jiems suteikiamas politinis prieglobstis, juk bėga nuo komunistinės santvarkos. Išsilaipina kubietis su valtimi paplūdimyje – sveikas atvykęs.

– Pasiilgsti Lietuvos?

– Labiausiai pasiilgstu artimųjų: mamos, brolio, senelių. Ir Tauragės Vasaros estrados. Mama buvo aplankiusi po dukrytės gimimo, tai buvo taip smagu. Anksčiau pasiilgdavau maisto, bet dabar jau radau parduotuvę, kurioje galima rasti visko: juodos duonos, sūrelių, kopūstų, „Zigmo silkės“, „Viči“ lašišos ar „Rokiškio sūrio“. Gaminami jie netgi kažkur Niujorke. Majamyje yra lietuvių menininkų galerijų, kuriose planuoju apsilankyti. Yra ir nedidelė lietuvių, beveik vien merginų, bendruomenė. Jau suplanuotas ir susitikimas.

– Rasti darbą tik atvykus į Majamį nebuvo sunku? Kokios patirties įgijai?

– Atvykusi planavau pabūti mėnesį, tačiau jau trečią dieną eidama pagrindine pramogų gatve Ocean drive gavau darbo pasiūlymą. Beveik metus išdirbau kavinėje-viešbutyje „Starlite“. Ocean drive kavinėse higienos sąlygos – baisios. Virtuvės nevalomos dešimtmečius, tad tarakonai ten – tarsi naminiai gyvūnai, į kuriuos padavėjai ir virėjai nekreipia dėmesio. Iš kokteilių šiaudeliu pati kojeles rankiodavau – gyviai ledukuose net gyvendavo. Patikra ateina, savininkas sumoka 500 dol. ir ramu. Niekam nesiūlau valgyti Ocean drive. Tačiau dirbdama ten patyriau daug nuotykių. Vienas įsimintiniausių nutiko pirmą darbo savaitę, kai į barą įėjo žemas tatuiruotas juodaodis ir pradėjo „šakotis“. Pasakiau jam, kad norint gerti šiame bare, jam ūgiu reikia siekti man bent petį ir išvijau. Po to iš savininko gavau pylos, nes, pasirodo, ten buvo pasaulinė repo žvaigždė Lil Wayne. O štai atlikėjas Akon vis ateidavo nusipirkti „Mojito“ kokteilių – visuomet išsinešdavo du. Šalia jis turėjo nuosavą kavinę, bet labiau jam patikdavo mano pagaminti gėrimai. Malonus žmogus. Ko negalėčiau pasakyti apie buvusį dainininkės Rihanos vaikiną Chris Brown. Kol valgė ir gėrė mūsų kavinėje, jo apsauga išvijo visus kitus klientus. Sąskaita siekė 600 dol., o arbatpinigių paliko vos 2 dol. Ir atsisakė nusifotografuoti su gerbėjais. Dar viena istorija: kai laukiausi, dirbau kitoje kavinukėje vadybininke. Turėjome nuolatinį klientą, kuris kasdien ateidavo pietų pavalgyti. Nežinojau, kas jis toks. Mane labiau jo šuo Fish (liet. žuvis) domino. Vieną dieną nauja bendradarbė vos nenualpo jį pamačiusi. Pasirodo, tai aktorius Christian Slater. O aš jo šunimi labiau rūpinausi... Su aktoriumi vis dar prasilenkdami gatvėje pasisveikiname.

– Prieš išvažiuodama iš gimtinės Lietuvoje sukaisi pramogų pasaulyje. Buvai šokėja.

– Tiesa. Į Lietuvos pramogų pasaulį papuoliau atsitiktinai. Nuvažiavau palaikyti atrankoje dalyvavusios draugės, kai paskutinę akimirką kažkas iš LNK prodiuserių paklausė, kodėl aš nedalyvauju. Sudalyvavau, ir karuselė įsisuko. „Kelias į žvaigždes“, kiti projektai su Žilvinu Žvaguliu, Inga Valinskiene ir t.t. Nemažai koncertų į kompaktinius diskus įrašyta. Nemažai atšokta. Buvo laikai, kai blaškydamasi tarp trijų miestų gyvenau. Su kai kuriais šokėjais ir atlikėjais iki šiol palaikome ryšį. Neseniai Majamyje atostogavo Vaidas Baumila. Susibėgome arbatėlei.

– O Majamio pramogų sūkurys tavęs neįtraukė?

– Ne, matyt, Lietuvoje to pakako. Gal dėl to, kad šeimą turiu. Norisi ramesnio, saugesnio gyvenimo. Čia konkurencija tarp šokėjų didžiulė, nes daug atlikėjų filmuoja vaizdo klipus, nemažai jų čia ir gyvena. Kitapus gatvės štai Usher vila stovi, šalimais Shakira nuolat apsistoja, vaizdo klipus suka. Julio Iglesias namas taip pat netoli – visa šeima kartais suvažiuoja. Tad, jei tik nori, tikrai nesunku įsisukti į pramogų pasaulį. Bet aš noriu ramiai pasakas dukrai skaityti ir paplūdimyje gulėti. Džiaugiuosi, jog Bertas suteikia man galimybę namie auginti dukrytę. Jis dirba logistikos kompanijoje: tvarko Majamio jūrų uosto konteinerių duomenų bazes. Smulkaus verslo idėja kyla jau ir man. Mėgstu gaminti. Kažką tokio neįprasto. Pavyzdžiui, šokoladinį burokėlių ar cukinijų ir razinų pyragą. Pernai prieš Kalėdas iškepiau ir pardaviau keletą tortų. Dabar pradėjau kepti ir pardavinėti duoną. Tai maži žingsneliai verslo link. Žiūrėsim, kur tai nuves. Žmonės nemėgsta čia patys gaminti, todėl jei kažkas, tokie kaip aš, mėgsta – visuomet atsiras pirkėjų.

– Rugsėjis bei spalis – audrų Floridoje metas. Ar per 5 m. buvo kilęs pavojus jūsų namams? Teko regėti stichijos šėlsmą?

– Stichijos čia šėlsta kasmet. 2011-aisiais kilo didžiulė audra. Liūtys pylė kokias 3–4 d. Parduotuvės nedirbo. Niekas į darbus nėjo. Prieš prasidedant uraganų sezonui Majamio gyventojai nusiperka keletą dėžių geriamojo vandens, skardinių maisto, žvakių, žibintų, antklodžių. Ir visi laukia, kas bus. Numatytos evakuacijos vietos. Kiekvieną birželį sužinome, kiek audrų turėtų kilti. Prieš bet kokią audrą ar liūtį televizoriaus ekrane pasirodo perspėjimai. Net į telefonus atsiunčia žinutę. Įspėjama, kokia numatoma potvynio amplitudė. Tačiau didžiausias blogis per liūtis – vairuotojai. Niekas nemoka vairuoti per lietų. Daug avarijų. Aš jau pradėjau atskirti: jei debesys slenka palei pakrantę – audra greit praeis, jei ateina nuo vandenyno gilumos – lauk bėdų.

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras