Naktis, kai ridenimasis nuo kalno šlaito įgijo kitokią prasmę(0)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-10-05 11:43
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Rambyno kalnas šeštadienio naktį skendėjo nuo žygeivių krykštavimo. Autorės nuotrauka

Žvilgtelėjusi į kranto žiburius vandeny skandinantį Nemuną, žengiu įkandin paauglės jau trečią kartą savo nešiojamu grotuvu leidžiančios Biplanų „Amore“. Aštuntąjį žygio kilometrą kol kas vargina tik fotoaparatui skirto dėklo užtrauktukas, kurį užtraukus vėl puolu lupti lauk, nes net ir keturioliktą kartą negaliu nefotografuoti tokio nuostabaus saulėlydžio. Rambyno regioninio parko karalystė...

Mintyse džiaugiuosi padarytu dar vienu geru kadru, kai su ausiai mielu kliurktelėjimo garsu panardinu dešinės kojos sportbatį į kažką šlapią. Šaltas vanduo akimirksniu sugražina mane į spiegimu ir juoku skambantį žygeivių būrį. Trys platūs žingsniai, nesėkmingas mėginimas perskristi žolėse plytinčią pelkę... Pasiduodu neišvengiamybei. Priešais mane ką tik paskendo dvi kojos apautos „Adidas“ ir pora su juodais odiniais bateliais. Tų, kurie į entuziasto Sauliaus Bagdono organizuotą žygį „Rambyno karalystė“ leidosi pirmąjį kartą.

Bendražygė įspėja mane iš balos šokti tiesiai ant palinkusio medžio kamieno, nes prie pat šaknų –pelkė dar gilesnė.

– Atsargiai šaka, – dar rikteli žygeivė, kai lapuotas pagalys brūkšteli man per viršugalvį pašiaušdamas plaukus.

Ir tai tik stataus kalno, į kurį pradedame kopti, pradžia. Už manęs judantys bendražygiai jau išjungė muziką ir dabar girdėti tik tylus pūškavimas. Ne visi turi žibintuvėlius. Tie, kas turi, jų nė neišsitraukia, nes kopiant šlaitu pasišviestum nebent jį tik į dantis įsikandęs. Platus žingsnis, pėdą įstatau už šaknies, nagais sugriebiu šaką ir už sekundės ši jau skrenda šlaitu žemyn, nes buvo pernelyg supuvusi, kad atlaikytų mano svorį. Alkūnėmis žnekteliu į smėlį.

Sakė kibtis už medžių, medelių, žolių ir šaknų... Mėgindama prisitraukti išpešu dar vieną kuokštą žolės ir nuo mano sukelto dulkių kamuolio garsiai sukosi iš paskos šlaitu besiropšianti bendražygė...

Priešais turėtų būti pušis į kurią nutariau įsikibti... Bent jau tokia sušmėžavo. Stipriai atsispiriu į kupstą ir mesteliu save viršun. Toliau vaizdas, kaip sulėtintame filme: judesio metu matau, kaip pušis pasisuka man nutvieksdamas veidą ryškia šviesa... Prieš nosį tyra aureole švytinti išnyra žygio organizatoriaus Sauliaus ranka. Mintyse girdžiu giedant angelų chorą...Vedlys trukteli mane į viršų, jo kolegė Toma sugriebia už alkūnės ir aš žnektelėdama kelėnais ant žemės pagarbinu pasiektą kalno viršūnę. Prunkščia susirietę Rambyno dievai... Kvėpčioja po pušimis tupintys bendražygiai.

– Sveikinu visus įveikusius pirmąją, pačią lengviausiąją, kliūtį, – didingai paskelbia vedlys ir nuriję tirštas seiles bendražygiai šaukia „jėėė“...

Jei tai būtų sekta – užrašytume dabar visi jai savo nekilnojamąjį turtą... Kaip Dievą myliu, neesu regėjusi tokio žygiu susižavėjusiųjų entuziazmo...

Kelionė tęsiasi apgaubta prieblandos, kupina stačių perėjimų šlaitu, prajuokina vaizdeliu su nuo kalno slystančio, į šaknį įsikabinusio, bendražygio agonija, žygeivės nusiridenimu į nepastebėtą daubą. Tarsi į kitą pasaulį nukelia kelias su virš galvos susipynusia medžių laja, ramybe alsuojančios Bitėnų kapinaitės, Rambyno kalno aukščiausiasis taškas ir šildanti žygeivių tyla stebint naktį pasitinkantį Nemuną...

Toks buvo šeštasis žygis „Rambyno karalystė“.

Tegyvuoja visi aktyvūs laisvalaikiai!

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras