Šokėjas Paulius Bikneris: „Žuvėdra“ – puiki gyvenimo mokykla“(0)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2015-04-25 17:50
Karolinos Stažytės nuotrauka

Pauliaus svajonė – mokytis pas geriausią, jo nuomone, pasaulio šokėją. Autorės nuotrauka

Kartais gyvenimas pasikeičia per dieną. Kai horizonte pasirodo gyvenimo kelią staiga kita linkme pakreipianti asmenybė. Iki tol nenuorama buvusiam, prieštarauti visiems mėgusiam tauragiškiui Pauliui Bikneriui toks pokytis įvyko paauglystėje, susipažinus su naująja sportinių šokių vadove. Pasikeitė mąstymas, ėmė dėliotis tikslai, o iki tol vieta pažaisti su draugais gaudynes buvusi aktų salė virto pagrindine talento gludinimo kalve. Ir nors ant parketo vaikinas neiškovojo skambių titulų, sugebėjo tapti paskutinės svarbiausiose Lotynų Amerikos šokių ansamblių varžybose du dešimtmečius madas diktavusios „Žuvėdros“ kartos atstovu. „Nesureikšminu to“, – kad tokie pasiekimai yra niekis, bando įtikinti Paulius. Nepavyksta: nesižavėti, kaip sėkmingai šis jaunas vaikinas siekia savų tikslų, neįmanoma. 

Su ansambliu – trejus metus

Buhalterės ir vairuotojo sūnui Pauliui – 22-eji. Su žaviu juodaplaukiu susitikome praėjus keletui dienų po balandžio 3-ąją 25-erių metų jubiliejų šventusios „Žuvėdros“ atsisveikinimo koncerto sausakimšoje Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Gausūs žiūrovų aplodismentai skambėjo ir ant parketo su panevėžiete partnere Lina Diktanaite tarp kitų septynių „žuvėdriečių“ porų besisukusiam tauragiškiui. „Žuvėdros“ gerbėjai tą vakarą liejo ašaras, negalėdami patikėti, kad įvairiuose čempionatuose prizininku net 41 kartą tapęs (7 pasaulio ir 9 Europos čempionų titulai), Lietuvą garsinęs ansamblis taria „sudie“. Pasirodymo metu šokėjai vienas kitą užvedinėjo. Skambėjo „pirmyn, taip kaip paskutinį kartą!“ palaikymo šūksniai. Po paskutinio šokio parketą užplūdo gėlėmis nešina, šiltus apkabinimus dovanojusi minia.

– Gaila, kad išsiskirstėme. Smagu buvo šokti tokioje komandoje. Bet gyvenimas nesustoja, visi judame pirmyn. „Žuvėdrai“ dažniausiai buvo atstovaujama tol, kol tęsėsi studijos Klaipėdos universitete. Baigę mokslus visi skubėdavo užsiimti darbais, norėdavo tobulėti individualiai, kurti kolektyvus, užsidirbti pragyvenimui. Kai kuriems norėdavosi naujų iššūkių. O pamaina ne visada atsirasdavo – įstojusiųjų juk nedaug, – išsiskirstymo priežastis vardijo P.Bikneris.

Legendiniame, lygių pasaulyje neturėjusiame ansamblyje vaikinas šoko trejus metus. Atstovauti nuo 2006 m. egzistavusiai antrajai komandai jis pradėjo antrame Klaipėdos universiteto sportinių šokių kurse. Dalyvavo keliuose čempionatuose, o pernai jau šoko su pagrindine šokėjų grupe. Tiesa, šoko ne varžybose, o televiziniuose projektuose, komerciniuose pasirodymuose. Oficialiai „Žuvėdra“ konkursinę veiklą nutraukė po 2013 m. gruodžio pasaulio čempionato Vokietijoje, kai nuo 1993 m. pirmą kartą neiškovojo medalių ir liko ketvirta. Prieš pasirodydamos jubiliejiniame atsisveikinimo renginyje, paskutinį kartą visos aštuonios poros šoko maždaug prieš metus.

Kaip svajojęs apie mediciną tapo šokėju

Paulius prisipažįsta, kad „Žuvėdra“ jam – puiki gyvenimo mokykla, užgrūdinusi, pastačiusi ant kojų. Tačiau tuo, kas yra dabar, teigia tapęs kiek anksčiau. 

Į sportinių šokių pasaulį vaikinas įsiliejo šešerių. Tiesa, tuomet didžios meilės šokiui nepajuto. Kaip ir daugelį šokėjų, suktis ant parketo privertė šokiais besižavėjusi mama.

– Į treniruotes buvau verčiamas eiti. Ten ne šokdavau, o žaisdavau su draugais gaudynes. Labiau traukė krepšinio aikštelė ar regbis. Patiko grubus sportas. Buvau nenuorama paauglys. Viskas aukštyn kojomis apvirto, kai į „Spindulio“ klubo kolektyvą Tauragėje rengti savo diplominio darbo atvyko Brigita Grinvaldaitė-Banienė. Motyvuojanti moteris, nereali asmenybė, kuri mano galvą sugebėjo „sutvarkyti“ trimis žodžiais, sudėliojo viską į rėmus. Ji buvo šalia sudėtingą brendimo laikotarpį. Privertė suprasti, ko noriu iš gyvenimo, kad būti eiliniu ar vienu iš 250 000 ekonomistų – nieko gero. Šokiai ėmė vis labiau patikti. Dvyliktoje klasėje netgi tapo ginklu. Kai su kuo nesutikdavau, mama pagrasindavo neleisti į šokius, ir aš – geras, – pagyrų vadovei negailėjo Paulius, pareiškęs, kad Tauragėje tiek gražių merginų yra tik tos pačios Brigitos dėka – ji išmokė daugelį tinkamai dažytis, šukuotis.

Taigi Brigita buvo dirgiklis, dėl kurio iki tol plaukęs pasroviui vaikinas ėmė kelti sau tikslus, gilintis į šokio techniką, mechaniką, o baigdamas mokyklą jau žinojo, ką nori veikti toliau. Šokti!

– Mokykloje sekėsi matematika, chemija, tad iš pradžių troškau būti mediku ar politologu. Turiu gerą galvą, tik ja ne visada naudojausi. Buvau problema mokytojams, kurie nenustojo kurti man kompleksų, sakydami, kad nieko nepasieksiu. Tačiau pasirodžius Brigitai, kai gyvenimą ėmiau sieti su šokiu, išsikėliau pirmąjį tikslą – įstoti į Klaipėdos universitetą, sportinius šokius. Mamos, žinoma, tai nesužavėjo. Tačiau supratusi, kad neperkalbės, susitaikė. Jautė mano didžiulį užsidegimą, – patikino Paulius.

Stojamųjų egzaminų metu teko pademonstruoti 10 šokių. Atranka sunki. Pirmuoju etapu tauragiškis į norimą programą nepateko, nes norėjo studijuoti nemokamai. Mokslai kainavo didelius pinigus –kone 3500 eurų per metus. Tačiau kad ir nebuvo priimtas, baigęs Žalgirių gimnaziją, rugpjūtį, jis jau treniravosi su „Žuvėdra“. Galiausiai teko atsiimti dokumentus iš Vilniaus pedagoginio universiteto, pedagogikos programos, ir pereiti studijuoti į Klaipėdos universitetą. Pirmasis išsikeltas tikslas buvo pasiektas.

„Nesigiriu, kad esu žuvėdrietis“

Kartu su mokslais prasidėjo ir „Žuvėdros“ laikai. Iš šešių kartu įstojusiųjų (du – Lietuvos čempionų pora) į ansamblį pateko keturi. Tačiau atmosfera ten niekuomet neperžengė darbinių ribų.

– Žinojau, ko tikėtis, nes Brigita buvo „auksinės“ „Žuvėdros“ kartos šokėja, kurios pasirodymą stebėjau dar būdamas paauglys. Vadovė Skaistutė Idzelevičienė – puiki specialistė, lenkiu prieš ją žemai galvą, bet psichologiškai mane perprato tik Brigita. „Žuvėdra“ – draugiškas kolektyvas, tačiau „Spindulys“ – mano šeima, o Brigita – antroji mama. Taigi laikau save „spinduliečiu“, o ne „žuvėdriečiu“. Niekad nesigyriau, kad šoku „Žuvėdroje“. Nemėgtu žinoti, kad kas žino, ką veikiu. Palieku kitiems kurti apie save iliuzijas, – šyptelėjo vaikinas.

Individualiai Paulius nebešoka, tik treniruojasi. Savaitei nuvyksta į kokią stovyklą. Tačiau pernai vasarą spėjo įgyvendinti antrą savo išsikeltą tikslą: dalyvavo pačiose prestižiškiausiose varžybose Štutgarte. Tiesa, kaip žiūrovas. Norėjosi iš arti pažvelgti į geriausių šokėjų „virtuvę“.

Gegužės 31 d. vaikino laukia diplominio darbo gynimas. Reikia surengti koncertą: su partnere tauragiške Aiste Survilaite, kuri taip pat šoko „Žuvėdros“ atsisveikinimo renginyje, jis turi paruošti tris šokius. Laiko tam – ne per daugiausiai. Teko plušti su „Žuvėdra“, o nuo lapkričio Paulius dar ir atlieka praktiką „Spindulyje“: moko šokti vaikus. Darbas jam labai patinka. O kas laukia toliau?

– Dar neapsisprendžiau. Arba lieku dirbti „Spindulyje“, arba važiuoju semtis patirties į užsienį. Dubajų, Honkongą, Australiją ar JAV – ten geriausios mokyklos, mokytojai. Investuočiau į informaciją, kartu mokyčiau šokti, – du galimus ateities planus atskleidė vaikinas.

Tačiau gyvenimui svetur teks kiek palūkėti. Praėjusią vasarą Paulius pasinėrė į dar vieną platų naujų patirčių vandenyną – ketveriems metams sukirto rankomis su... modelių agentūra!

Nuramina muzika, o maitina išvaizda

Užsidirbti pozuojant vaikinas sumąstė vardan lengvo ir malonaus uždarbio. Paskatintas merginų komplimentų, vasarą jis užpildė „Major amber“ modelių agentūros anketą ir buvo pakviestas į atranką.

– Teko pasidaryti profesionalių nuotraukų, atlikti keletą kitų procedūrų. Po pusmečio sulaukiau pasiūlymo vykti į Milaną. Vėliau – Kiniją. Deja, turėjau atsisakyti, nes nuo sausio plušau su „žuvėdriečiais“. Agentūra suprato. Sėdėti prieš kameras man – nauja, tačiau niekad neįsivarau sau streso. Į viską žiūriu paprastai. Išmokau atsirinkti, į ką reaguoti, į ką ne. Pasitikiu savimi, turiu tikslų ir jų siekiu. O visa kita, aplinka – tik mažai reikšmingas fonas, – įsitikinęs Paulius.

Tačiau prieš žengiant ant parketo didžiulėje, pilnutėlėje žiūrovų arenoje jaudulys apima. Kaip vaikinas su juo susitvarko? Kokios mintys į galvą lenda šokio metu?

– Esu šokėjas technikas. Dažnai pamirštu jausmingumą, kaip atrodau žiūrovams. O juk šokis – jausmų fiksavimas. Šokdamas mintimis nejučia imu dėlioti girdimos dainos akcentus. Muzika mane ramina. Klasikinė. Hip hop'as. Patinka, kai ritmas perskrodžia kūną. Dabar klausau Yazz „Drip drop“. Tik neverskit į lietuvių kalbą žodžių, – nusijuokia Paulius.

Ramina jį ir gera psichologinė knyga, filmas „Paslaptis“.

– „Žuvėdroje“ turėjome ir savitą „užsivedimo“ būdą: prieš pasirodymą iš visų jėgų suklykdavome „ciku caku, Žuvėdra“! Kraujas plūstelėdavo į venas. Užliedavo energija. O po to suprasdavau, kad štai, kaip ir dabar po koncerto, nebeturiu balso, – šyptelėjo pašnekovas.

O ar turi vaikinas kokį autoritetą? Šokių dievuką?

– Brigita tikino, kad pats savęs motyvuoti negali. Turi susirasti autoritetą, perimti jo manieras. Kad atrastum save, turi žinoti, ką daro kiti. Tad nuo 16 metų galvoje gyvenu su geriausiu, mano nuomone, šokėju pasaulyje – ukrainiečiu Slavik Kryklyvyy. Norėčiau mokytis pas jį, – atsakė Paulius.

Pamokos pas Slavik'ą – dar vienas išsikeltas tikslas, kuriam lemta būti pasiektam?

– Kodėl gi ne. Turiu jų prisikūręs iki pat 30-mečio. Judu nuo tikslo iki tikslo. Iki šiol pavyko gauti viską, ko užsinorėjau. Tereikia tiksliai žinoti, ko nori, nusipiešti galvoje paveikslą ir siekti to – gausi. Kartą susimąsčiau, kuo būčiau tapęs, jei ne šokis. Manau, būčiau buvęs moksliukas be laisvalaikio, kuris tik skaito „wikipediją“. Šokis padarė mane įdomų, – užbaigė Paulius.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras