Žydų genocido liudininkė: „Ne kruvini įvykiai svarbiausia“(0)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-09-23 16:03

Praėjus 75-eriems metams po įvykių Aldona vis dar jautriai išgyvena to meto žydų likimą.  Margaritos Rimkutės nuotrauka

„Sušaudymo išvakarėse mes žaidėme tokį žaidimą su degtukais. Ickis mane buvo išmokęs. Jam buvo 18, man 15. Jis tarnavo mano tėvų ūkyje. Vakare išėjo namo. Daugiau jo nebemačiau“, – mena 87-erių metų tauragiškė Aldona Krištoponienė. Šiandien minima Lietuvos žydų genocido diena. Pasak įvykių liudininkės, naujoji karta turi kai ką iš šių kruvinų įvykių pasimokyti.

– Aš vis dar mėginu rasti paaiškinimą, kodėl juos žudė. Žinau, Hitleris jų nekentė. Bet kodėl taip? – moteris užduoda retorinį klausimą ir stiklinėmis akimis žvelgia į tolį.

Viešiu jos bute. Reikėjo grįžti pas ją nuotraukai. Mūsų pažintis užsimezgė ryte Aldonai užsukus į redakciją. Ji atėjo nešina puslapiais prisiminimų.

Lietuvos žydų genocido diena. Moters veide matyti ne priekaištai, o apmaudas dėl visą Lietuvą sukrėtusių įvykių. Tai liūdesys.

– Buvau penkiolikos. Gyvenau Stakiuose, Jurbarko rajone. Beveik pusė kaimelio buvo žydai. Mano trys klasiokės buvo žydės. Kartais draugės mane pasikviesdavo į savo šeimų šventes. Jų šeštadieniai, kai švęsdavo Šabą, buvo ypatingi. Stalai nukrauti vaišėmis, jos vilkėdavo puošniais apdarais, avėdavo bateliais, o mes – medinėmis kurpėmis, – mena moteris.

Pasak jos, kaimelio žydai buvo inteligentiški, pagarbūs ir tolerantiški kitiems.

Aldonos tėvų ūkyje tarnavo aštuoniolikmetis Ickis. Dieną vaikinas dirbdavo, kartais vakarodavo su Aldonos šeima, žaidė žaidimus.

– Išvakarėse mes žaidėme tokį žaidimą su degtukais. Dėlioji degtukus ir formuoji šešis kvadratus. Po to keletą nuimi, iš suformuotų figūrų vietoj šešių lieka keturios. Jis išėjo namo, – pasakoja Aldona. – Ryte pabudome nuo šūvių garsų. Iškart supratome, ką tai gali reikšti. Visi žydai gyveno suvaryti į tam tikrą kaimo teritoriją, vadinamajame gete. Supratome – gete šaudo žydus.

Likusią įvykių seką moteriai nupasakojo jos artimieji. Aldonos pasakojimu, balataraiščiai (vokiečių kariai) atėjo pas pusbrolio tėvą ir liepė eiti kartu kasti duobių, kuriose turėjo būti palaidoti žydai. Šis pabėgo, tačiau vyresnio amžiaus kaimynui nepavyko.

– Kaimynas verkdamas grįžo pas tetėną. Pasakojo... Jam nuėjus užkasti duobės su žydais iš krūvos kūnų duobėje atsistojo mūsų Ickis. „Aš gyvas! Neužkaskite manęs“, – pasakė jis duobkasiams. Tada jį pastebėjo baltaraiškis. Nušovė, – Aldona nutilo.

Apie žydes drauges moters pasakojimas spalvingas. Ji pavydėjo joms batelių. Vos keletas dienų 1941-aisiais apvertė vieno kaimelio gyvenimą. Stakiai ištuštėjo. Parduotuvės nebedirbo. Žydų tvartuose baubė palikti galvijai.

– Prisiminsiu jų gerumą. Nuoširdumą, draugiškumą. Jie labai gerbė savo kultūrą ir kitus. Religijos formavo blogą nuomonę apie žydus. Sakė, kad su žydu tuoktis negalima. Neleiskime, kad kas nors darytų mums įtaką. Jie buvo tokie pat žmonės, kaip ir visi, kurių nepalietė holokaustas. Ne kraujas ir žudynės turėtų likti mūsų atmintyje. O tai, ką mes privalome išsaugoti, – žmogiškumą, – paklausta, ką norėtų perduoti ateinančioms kartoms, kalbėjo kruvinų įvykių liudininkė.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras