Apkeliavus pusę pasaulio: „Nuotykiai tik prasideda...“(2)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-07-13 12:33
Dianos Aleknaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip keliauninkai sakė, kelyje svarbiausia susirasti nakvynės vietą, ko atsigerti ir pavalgyti. Dianos Aleknaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Pastarieji Čikagoje gyvenančių tauragiškės Dianos ir jos gyvenimo partnerio Žilvino metai primena nuotykių filmą. Pora prieš ketverius metus nutarė leistis į kelionę aplink pasaulį. Išpardavę viską, ką turėjo, jie sėdo ant dviračių ir pajudėjo iš Čikagos žemyn per abu Amerikos žemynus.

Laukinis žmogus“ ir miestietė

– Pirmasis mūsų iššūkis buvo pervažiuoti Amerikos žemyną ir vėliau, persikėlus į Afriką, tęsti kelionę, – pasakojimą pradeda Diana.

Smulkaus sudėjimo Diana greta augaloto Žilvino atrodo kontrastingai. Tauragiškės išrinktasis – aukštas plačių pečių vyras ilgais plaukais ir su barzdele. Klausiu, ar Žilvinas visuomet nešiojo ilgų plaukų šukuoseną. Pastarasis sako nemėgstantis „skustagalviško“ stiliaus. Diana juokiasi ir švelniai jį vadina laukiniu žmogumi. Žilvinas mėgsta leisti laiką gamtoje. Jo aistra – kelionės. Dviračiu, pėsčiomis, bet kaip, svarbu ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų į motinos gamtos glėbį.

– O Diana – tipiška miestietė. Ant asfalto užaugęs vaikas, – šypsosi Žilvinas.

Savo skirtybėmis patraukę vienas kitą, jie nenustoja stebinti draugų. Prieš ketverius metus visi buvo šokiruoti sužinoję, kad pora ketina leistis į kelionę aplink pasaulį. Dianai teko ne vieną valandą įtikinėti savo mamą, kad keliaujant per Afriką jos tikrai nesuės liūtai. Tėtis šia tema apskritai nesileido į kalbas...

Kai pora svečiavosi redakcijoje, visa tai jau buvo praeityje. Kai kurie dalykai buvo jau primiršti. Atgaivindami prisiminimus, papildydami arba pratęsdami vienas kito pasakojimą, keliauninkai dėstė savo kelionės, o kartu ir gyvenimo, istoriją.

Taupė metus

2010 metais į kelionę išvykusi pora kelyje buvo numačiusi praleisti 3–4 metus. Sakoma, Dievas juokiasi iš žmogaus planų. Panašiai nutiko ir Dianai su Žilvinu.

– Prakeliavę daugiau nei metus sustojome Santjago mieste, Čilėje, sutikti Naujuosius metus ir nusipirkti lėktuvo bilietus į Afriką. Pervažiavę Pietų Ameriką, turėjome kelionę tęsti šiame žemyne. Kaip tik tuo metu Malaizijos avialinijos atšaukė mums reikalingą pigių skrydžių į Pietų Afrikos Respubliką maršrutą, kurį buvome nusižiūrėję dėl ypač geros kainos. Mums buvo svarbu kaina, nes taupėme, – pasakojo Diana.

Teigiančius, jog į keliones leistis gali tik pinigais pertekę turtingieji, pora nuviltų. Jie sako pinigus taupę apie metus. Reikiamą sumą kaupė dirbdami viršvalandžius ir atsisakydami koncertų, restoranų ir kitų mokamų pramogų.

Kelionės „staigmena“

Dabar, kaip abu sako, netikėtumas dėl Malaizijos oro linijų jiems pasitaikė pačiu metu.

– Buvome pasiekę vėjuotąjį El Chalten Argentinoje. Gulėjau palapinėje su žemėlapiu rankose. Svarsčiau, kaip sudaryti tolimesnį maršrutą: kuriuo keliu geriau būtų važiuoti, kur rasime patogią vietą pernakvoti. Kartais tekdavo apsistoti ilgėliau, jeigu tose vietovėse siautė liūtys ar stiprūs vėjai ir buvo sunku važiuoti dviračiu. Tačiau čia, El Chalten, planavome užtrukti, nes labai norėjome apžiūrėti šią vietovę. Pirmiausia iškeliavome pėsčiomis į 2 dienų žygį prie vieno gražiausių kalnų pasaulyje – Fitz Roy. Buvo suplanuotas keturių dienų žygis per kalnus ir trečią pagal dydį kontinentinį ledyną – Pietų Patagonijos ledo kepurę, – pasakojo Žilvinas.

– Paskutiniu metu aš jaučiausi kažkaip kitaip ir, moteriškos intuicijos vedama, nutariau atlikti nėštumo testą. Su jo rezultatu ir pasirodžiau prie palapinės pranešti Žilvinui, kad turėsime leliuką, – dėstė Diana.

– Tada pirmiausia nusikeikiau, – šelmiškai šypsojosi Žilvinas, prisimindamas tą jaudinančią akimirką.

– Patikėkit, jis keikėsi. Juk aukštyn kojomis vertėsi visi mūsų planai, – juokėsi Diana ir abu paaiškino, kad tokį momentinį emocijų proveržį sukėlė tik teigiami jausmai.

– Žinoma, vėliau sekė džiaugsmo ašaros ir apsikabinimai. Iki paryčių dėliojome naują kelionės planą, – dar plačiau nusišypsojo Žilvinas, žvelgdamas į Dianą.

Kaip abu sako, nėštumas nesukėlė streso. Apie tokią galimybę pora buvo kalbėjusi ne kartą ir net nutarę, ką darytų, jei Diana kelionės metu pastotų. Laikas buvo ardyti dviračius ir pakuotis kelionei atgal ten, kur buvo paskutiniai jų namai – į Čikagą.

„Tarsi grįžimas į pradžių pradžią“

Per aštuoniolika kelionės mėnesių Žilvinas ir Diana aplankė 14 valstybių, išmoko ispanų kalbą, pažino daugybę įvairių žmonių, kurių daugelis liko draugai visam gyvenimui.

Žinoma, aplankytų vietovių vaizdai gniaužė kvapą, tūkstantmečių griuvėsių istoriją ir skirtingas šalių kultūrines tradicijas, atrodo, gerte gėriau. Negalėjau nustoti žavėtis tradicinių audinių raštais, agrikultūrine įvairove, – įspūdžiais dalinosi Diana. – Mes tiek mažai žinome apie tuos kraštus. Tačiau neabejotinai didžiausią įspūdį paliko žmonės – vietiniai sutikti ir kelionių bendražygiai. Nors iš pirmo žvilgsnio šalys atrodo stipriai atsilikusios, patyrėme, kad žmonių gerumui ribų nėra. Jie vis dar turi laiko vienas kitam padėti, pabendrauti akis į akį, vienas kitą išklausyti, ko mes, užsisukę gyvenimiškoje rutinoje, dažnai jau nebedarome. Man tai buvo tarsi grįžimas į žmogiškąjį pradą, į pradžių pradžią, tarsi priminimas, kas gyvenime yra svarbiausia. Buvo daug momentų, kad mums visai svetimas žmogus dalinosi paskutiniu kąsniu, pats ne ką teturėdamas, vien dėl to, kad jam atrodė, jog mums to labiau reikia... Kelionėje sujaudinti nubraukėme ne vieną ašarą.

Nuotykiai tik prasideda“

Po Žilvino žygio snieguotuose kalnuose poros laukė kelionės pabaiga. Patagonija garsėja stipriais atšiauriais vėjais, be to, šiltasis sezonas visai ėjo į pabaigą. Todėl Diana, saugodama įsčiose užsimezgusią gyvybę, iki užsibrėžto maršruto taško, vadinamosios Ugnies žemės, atvyko hipišku kelioniniu autobusiuku su ten pat keliavusiais draugais. Žilvinas Pietų Amerikos žemyno piečiausią tašką pasiekė dviračiu.

– Artėjant link paties piečiausio pietų Amerikos miesto Ushuaya man liko įveikti paskutinę kalnų perėją, – tęsė Žilvinas. – Švietė saulė, oras buvo ramus. Mintyse prabėgo visi jaudinantys kelionės prisiminimai. Žinojau, kad tuoj išvysiu Dianą. Mane, artėjantį prie miestelio, pakelėje išlipę iš automobilių vietiniai pasitiko plojimais. Jie puikiai suvokė šios mano akimirkos svarbą. Tai daugelio dviračiu keliaujančiųjų finalas po ilgos kelionės. Tai tarsi dviratininkų Meka. Visi žinojo, kad čia yra kelionės pabaiga, galutinis taškas. O aš žinojau, jog tikrieji mano ir Dianos nuotykiai tik prasideda.

„Kelionių neapleidžiame“

Po kelionės praėjo dveji metai. Dabar pora, galima sakyti, gyvena šeimos idilijoje. Net ir jų namai atspindi dabar jau bendrą laukinę dvasią – mažas išsinuomotas nameliukas miške, Čikagos priemiestyje, toliau nuo judrių gatvių ir beskubančių žmonių. Šeimoje jie jau keturiese: Diana, Žilvinas, beveik dvejų metukų sulaukęs sūnus Benas Fitz Roy ir 8 mėnesių dukrytė Adelė Minija Patagonia. Žilvinas dirba įvairiausius darbus, kūrybai ir idėjoms nėra ribų, o Diana augina vaikučius. Tai, ką pora patyrė kartu, sustiprino jų tarpusavio ryšį, sudėliojo vertybių prioritetus.

– Mums keista klausyti kitų, besiskundžiančių savais rūpesčiais arba aiškinančių, kad šeimoje jaučia poreikį laisvalaikį leisti atskirai, pailsėti vienas nuo kito. Mes mėgaujamės buvimu kartu, – sako Žilvinas.

– Žilvinas stengiasi anksčiau grįžti namo. Mums pakanka tiek, kiek mes turime, juk visų pinigų neuždirbsi, – jį papildė Diana.

Nuo kelionių atitrūkti jie nenori, todėl įkūrė kelionių organizavimo kompaniją ir savo patirtimi dalinasi su visais, ką tik traukia Pietų ar Centrinė Amerika. Kai tik susirenka grupė, Žilvinas važiuoja su jais ir parodo visa, ką tik galima pamatyti per keletą savaičių vienoje ar kitoje šalyje. Norinčius aštrių potyrių jis lydi į netradicines vietas, kurias pasiekia tarsi vietiniai – viešuoju transportu, kitur pėsčiomis. Po kelionės pora ėmėsi leisti ir nemokamą lietuvišką kelionių žurnalą Čikagoje skambiu pavadinimu „YouGoWild“ (būk laukinis, iš anglų kalbos), kuriame jie dalijasi savo patirtimi, istorijomis ir kviečia rašyti kitus keliautojus – lietuvius ir ne tik. Diana atsakinga už žurnalo sudarymą ir leidybą. Pasak jos, tai pomėgis, ne pelnas, o jos pačios žodžiais, trečias vaikas. Mūsų miesto bibliotekoje galite rasti visus šešis žurnalo numerius.

Keliauninkų svajonės ir planai – neišsemiami. Artimiausias jų – leistis dviračiais į trijų savaičių kelionę Nikaragvoje. Dabar jau – su vaikais.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras