Danija: bendruomeniška šalis, kurioje pranašu nebūsi(2)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-04-30 09:37
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Didžiausi išsišokėliai Danijoje – turistai ir Kristianijos gyventojai. Autorės nuotrauka

Kas geriau: gerai uždirbti ir niekuomet neišsiskirti iš kitų ar būti „biednam“ ir išmoningam? Tokį klausimą gromuliavom sėdėdami nelegalia prekyba narkotikais pasižyminčioje Kristianijoje (rajonas Kopenhagoje, Danijoje). Greta manęs palinkęs virš medinio baro lauko stalo suktinukę iš žolės suko raudonplaukis danas.

Danijoje galioja dešimt nerašytų taisyklių, danų vadinamų Janteloven. Jų esmė: šioje šalyje negali elgtis taip, kad kiti jaustųsi prastesni už tave. Kad ir kaip būtų – būtum turtingas, protingas, gražus, šmaikštus – geriau to nepabrėžti. Niekas nesigiria gerais pažymiais mokykloje, nesistengia rengtis provokuojančiai, darbe atskleisti perprantantys tam tikrus dalykus geriau už kitus bendradarbius, nesiekia turėti itin prašmatnaus automobilio. Ši ideologija verčia geriau jaustis tuos, kurie yra neišsiskiriantys, negabūs, ir prasčiau tuos, kurie yra bent kiek pranašesni už kitus. Mano pašnekovas, lenkų kilmės danas, pasiguodė, kaip jam įgrisę darbe būti vidutinybe, o dvidešimtmetė dukterėčia prisiminė, kaip už rožinės spalvos suknutę ir garbanotą ševeliūrą vakarėlyje užsitraukė danų merginų rūstybę. Net susimušė. Danėms nepatiko, kad ji kitokia ir sulaukia aplinkinių dėmesio.

Šalyje propaguojama „ekstremali“ lygybė. Greta manęs sėdintis raudonplaukis danas, užtraukęs suktinukę, pūstelėjo dūmą, ir aš paskendau apmąstymuose. Vieta, kurioje lankėmės, Kopenhagos centre esanti Kristianija, arba kitaip Laisvės miestas, labai prieštaringas. Tarsi valstybė valstybėje: 34 hektarų dydžio tvora aptvertoje teritorijoje, esančioje vos už kilometro nuo Danijos karalienės rezidencijos, gyvena netoli tūkstančio gyventojų. Dauguma jų – visuomenės nustatytoms normoms nepaklūstantys žmonės: hipiai, pankai, menininkai ar valkatos. Kai kurie duoną pelno pardavinėdami įvairius suvenyrus, susijusius su šia vieta.

Į Kristianiją užsukama ir norint nusipirkti narkotikų, ir pasmalsauti. Žinoma, fotografuoti čia draudžiama. Kaip sakė danas, objektyvui gali kliūti piktų prekeivių nelegaliais rūkalais lazdų. Prekiauti narkotikais čia draudžiama, tačiau prekyba vis tiek vyksta. Tereikia užsukti į kamufliažiniu tinklu uždengtą kioskelį ar kyštelti galvą tiesiog po paplūdimio skėčiu, ir gauni prekę: perlenktą kartono lapelį, ant kurio pasidėjęs rūkomąjį popierių, kombinuoji suktinukę iš „žolės“. Prisėdi prie vieno iš čia esančių barų ir trauki. Žinoma, jei policija užsuktų, greičiausiai tave areštuotų, o prekeiviai jau būtų spėję išsilakstyti. Pastaruosius gali pažinti iš uždengtų veidų.

Kristianijoje lygybė ir tolerancija itin pabrėžiamos. Čia žmonės vienas prieš kitą laikomi tokiais lygiais, kad net bendrame tualete vyrų pisuarai pastatyti priešais moterų kabinas. Atveri duris ir kone atsitrenki į kokį „čiurlenantį“ vyrą. Žinoma, tiek juodaodžiai, tiek baltieji čia – broliai ir seserys. Lygiai taip pat, kaip užsukančios šeimos su vaikais ir nuo narkotikų apkvaišę paaugliai, nesugebantys sukoncentruoti žvilgsnio. Nors lengvai prieinami narkotikai – išties didelis blogis, Kristianijoje įžvelgiau ir gerąją akistatos su jais pusę: kuo daugiau suvargusių narkomanų veidų pamatai, tuo labiau imi bjaurėtis šia priklausomybe. Pro mane praeina pankas pusiau skusta, pusiau „bliūdeliu“ kirpta galva. Brūkštelėjęs plaukų sruogą už ausies, ranka staiga atsiremia į baro kėdę, nes dėl staigaus judesio taisydamasis plaukus vos nepraranda pusiausvyros. Greta jo jauna mama atkemša sulčių buteliuką ir girdo savo pusantrų metų mažylę. Nei verkt, nei juoktis. Tiesiog keista.

Panašiai keista ir tai, kaip danai nederina aprangos. Pamatai inteligentišką, paltus dėvinčią porą. Kai moteris stumteli vaiko vežimėlį, iš po jos paltuko kyšteli mėlynos sportinės kelnės, o vyras avi sportbačius. Be to, itin linksma, kai pūstelėjus šaltam vėjui įsisuki į šaliką ir akimis palydi vaikiškame vežimėlyje „pravažiuojantį“ basą kūdikį.

Danai į viską žiūri paprastai. Žavios panelės nesuka galvos, gatve riedėdamos surūdijusiu dviračiu, brandaus amžiaus moterys puikiai jaučiasi dėvėdamos odinius trumpus švarkelius su džinsais. Žilus plaukus padabinusios kokia ryškia gėle, jos žaviai šypsosi krepšius tempiantiems savo vyrams. Apskritai, žmonės šioje šalyje išties mėgsta šypsotis. Kai pagalvoji, lengva jiems šypsotis. Vienas mažesnių atlyginimų, vietinių pasakojimu, – apie 11 tūkstančių daniškų kronų per mėnesį (apie 5000 litų). Žinoma, mokesčiai dideli. Kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau moki mokesčių, tuo didesnes pašalpas gauna bedarbiai. Pažįstamas laivuose auditą atliekantis danas valstybei kas mėnesį atiduoda 68 procentus savo atlyginimo, pažįstamas statybininkas – 48 proc.

Tačiau dėl didelių mokesčių danai nesuka galvos. Jie įsitikinę, kad gauna valstybės grąžą. Visa, kas supa Danijos gyventoją, pritaikyta jo patogumams. Net tokios smulkmenos, kaip vieši vyšnių sodai, dezinfekcinės klozeto dangčiui nušluostyti prieš atsisėdant skirtos servetėlės viešuose tualetuose arba įtaisas parke su nemokamais maišeliais šunų išmatoms surinkti. Tokios ir daugybė kitų smulkmenų priverčia jaustis taip, lyg apie viską pagalvota už tave. Belieka tik patogiai įsitaisyti savo kotedže (Danijoje jų gausu) pernelyg nesukant galvos apie tai, ką rytoj rengsiesi, nes kitiems tai nė motais, nereikia persistengti tobulinant save, nes savo žiniomis su kitais „nepasišpaguosi“, ir nesisieloti praradus darbą, nes valstybės parama nuo į darbą kas rytą skubančio draugo skirsis

vos keletu tūkstančių kronų.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras