Į Monblaną įkopęs tauragiškis Tadas Alijošius: „Kalno viršūnė – tik pusiaukelė“(3) 

Simona URBONAVIČIŪTĖ | simona@kurjeris.lt

2014-07-12 11:49
Tado Alijošiaus asmeninio archyvo nuotraukos

Tadas Alijošius džiaugiasi, jog pasiekti Monblano kalno viršūnę jam padėjo sėkmė. Tado Alijošiaus asmeninio archyvo nuotraukos 

Jau ne pirmus metus į kalnus kopiantis, solidžias pareigas užimantis tauragiškis Tadas Alijošius juokauja, jog į kalną gali įkopti bet kas, kas bent kiek laisvo laiko praleidžia krepšinio aikštelėje ar stadione. Tačiau toli gražu ne viskas taip paprasta. Daugelį gali išgąsdinti kalnų liga, kuri laiku nesuteikus pagalbos gali baigtis mirtimi. O kur dar nelaimingi įvykiai, dažniausiai nutinkantys jau leidžiantis nuo kalno. O galiausiai, pasiryžus įkopti į kalną, vien noro ir ryžto neužtenka. Reikia dar ir sėkmės, nes įveikus nemažą kalno kelią sutrukdyti pasiekti viršūnę gali permainingi orai.

Džiaugiasi suderinęs pomėgius

Tadas nesijaučia esąs alpinistas. Savo žygius į kalnus jis vadina kalnų turizmu, mat labai vertina tai, jog vienu metu gali suderinti ir sportą, ir turizmą.

– Kelionė į Monblano kalną vertinga tuo, kad pusė kelio buvo pasivaikščiojimas ir vaizdingų vietų stebėjimas, o kita pusė – kopimas į kalną, – sakė romantikos kalnuose neieškantis Tadas.

Gaublys ant jo darbo stalo užima garbingą vietą ir dulkių tikrai nerenka. Paėmęs gaublį į rankas, jis dažnai tyrinėja, kur galėtų nukeliauti, kokį kalną „užkariauti“.

Praėjusiais metais tauragiškis buvo pasiryžęs įveikti aukščiausią Europos kalną – Elbrusą (5642 m  aukščio) ir aukščiausią vakarų Europos kalną – Monblaną (4810,45 m aukščio). Tačiau tą kartą sėkmė nenusišypsojo – koją abu kartus pakišo prastas oras, dėl kurio teko atšaukti kopimą.

– Gali ruoštis ir tikėtis, kad būtinai įkopsi į kalną, tačiau vienam pasiseka iš pirmo karto, o kitam ir iš penkto nepasiseka. Būna žmonių, kurie kopia ne vieną kartą ir neįkopia, tada nuleidžia rankas ir parduoda visą savo įrangą, – sakė pasiduoti neketinantis Tadas.

Kalnų liga ne vienam gali sutrukdyti pasiekti kalno viršūnę. Kuo aukščiau į kalną, tuo deguonies procentas mažesnis. Anot Tado, viršūnėje deguonies lygis yra 57%. Lengva kalnų ligos forma pasireiškia galvos skausmu ar svaigimu, o užklupus ūmiai jos formai nebelieka nieko kito, kaip tik kuo greičiau pasiekti kalno apačią. Tai saugiai padėtų padaryti ir lėktuvu pargabentų gelbėtojai.

Svarbiausia – pasiruošimas

Pasak Tado, pasiruošti kopti į kalną būtina.

– Turi pasiruošti, arba nepasieksi tikslo. Jei neištreniruoji širdies, tada labiau pasireiškia kalnų liga, – patikino šiemet jokių šios ligos simptomų nepajutęs vyras.

Tam, kad pasiruoštų kopti, t. y. sustiprėtų fiziškai, jis skiria nemažai laiko. Ne mažiau nei 3 kartus per savaitę bėgioja po 45 minutes, važiuoja dviračiu, lankosi treniruoklių salėje. O kad bent kiek įsijaustų į kalno kopimą, jis važiuoja į Šilalės rajoną, kur stūkso Medvėgalio kalnas ir piliakalnis. Į tokį žygį Tadas išsiruošia 2 valandoms. Ir ne šiaip sau vaikštinėja, o treniruojasi su 30 kg sveriančia kuprine – tiek pat, kiek ir kopiant į kalnus. Ko tik nerasi kuprinėje treniruočių metu... Senų batų, knygų, pilnų vandens butelių. Kopdamas į kalnus visų šių daiktų Tadas, žinoma, nesineša – tada tenka sutalpinti įvairius asmeninius ir bendrus bendražygių daiktus. Į asmeninių daiktų sąrašą įeina miegmaišis, kilimėlis po juo, ledkirtis, kalnų lazdos, „katės“ (12 spyglių, kurie tvirtinami ant batų ir padeda lengviau judėti sniegu), kopimo drabužiai, pirštinės, kepurės, prožektorius, dar vadinamas ciklopu, šalmas, dviejų rūšių akiniai, termosas, gertuvės vandeniui, kremai. Tado vaistinėlėje visada yra pleistrų nuo nuospaudų, aspirino tablečių, antibiotikų. Mat niekas – nei galvos skausmas, nei sloga, nei nuospaudos – negali sutrukdyti pasiekti kalno viršūnės.

Maistas kelionėje irgi reikalingas. Dažniausiai tai būna įvairūs mišiniai, kuriuos užpylus vandeniu galima skaniai pavalgyti. Pasak Tado, dideliame aukštyje valgyti nesinori. Tačiau privalu vartoti „maistą“ želė pavidalu, nes jis suteikia energijos. Ir, žinoma, gerti daug skysčių.

Kadangi į Monblaną vyras kopia jau nebe pirmą kartą, šį kartą į žygį leidosi jau su draugais. O kad kuprinė būtų lengvesnė, visi bendražygiai dalijasi bendra įranga. Į savo kuprinę Tadui dar reikia sutalpinti ir dalį palapinės, puodą, degiklį, dujų balionėlį, maistą ir virves. Tačiau netoli kalno viršūnės kuprinė būna perpus lengvesnė, mat miegmaišiai paliekami.

Šį kartą sėkmė nusišypsojo

Tadas ne kartą pabrėžė, kad įkopti į Monblaną techniškai nesudėtinga, tačiau fiziškai sunku. Geriausia tai daryti, anot vyro, vasarą.

– Žiemą kalnuose sunku, o vasarą palankiausios sąlygos kopti, – žiniomis dalijosi tauragiškis.

Kiekvienas norintis įkopti į Monblaną gali pasirinkti skirtingus maršrutus. Mūsų herojus rinkosi klasikinį maršrutą, kur lavinų pavojus mažesnis, o techniniu požiūriu maršrutas ne toks sunkus. Kalno viršūnę galima pasirinkti įveikti vienam, o galima ir su vedliu. Anot T.Alijošiaus, keturių žmonių grupei priskiriamas vienas vedlys.

– Lengvai galima eiti ir vienam, nes maršrutai visur pažymėti. Kopiančių daug, tuo galima pasinaudoti ir eiti kam nors iš paskos, – kopimo į kalną gudrybėmis dalijosi Tadas.

Pirmąją žygio stotelę 3200 m aukštyje, kur yra bazinė stovykla, žygeiviai pasiekė pirmąjį kelionės vakarą. Iš pradžių jie keliavo gruntu ir gėrėjosi gražia gamta ir medžiais, palaipsniui aplinka keitėsi į akmenuotą ir skurdžią. Retkarčiais draugiją keliautojams palaikė kalnų ožiai. O stotelėje 3 km aukštyje pasirodė ir pirmasis sniegas.

Kitą dieną dėl blogo oro žygeiviai nepakilo į 3800 m aukštį – į paskutinę stotelę. Trečiąją kelionės dieną sulaukę palankaus oro, jau 3 val. ryto išėjo ir pakilo į viršūnę. Iki pietų pasiekus kalno viršūnę sugrįžti atgal reikėjo dar nesutemus.

– Pasiekęs viršūnę kažkokio ypatingo jausmo nepatyriau. Buvome pavargę. Tik supratau, kad nuo šiol reikės leistis žemyn, o tai – lengviau fiziškai. Tiesa, buvo keletas džiaugsmo ašarų, nes labai daug vargo įdėjau, o juk dėl blogo oro ir likus 20 minučių gali grįžti atgal nepasiekęs viršūnės. Šiemet jaudulys buvo dvigubas, nes pernai įkopti nepavyko, – įspūdžiais dalijosi ir sėkme džiaugėsi Tadas.

Ateities planuose – Elbrusas

Džiaugdamasis, kad į Monblaną pavyko įkopti iš antrojo karto, patikėjęs savo sėkme Tadas dar šią vasarą planuoja ir kitą žygį. Vyras tikisi, kad sėkmė nesiliaus jam šypsojusis ir pavyks iš antrojo karto įkopti ir į Elbrusą.

Paklaustas, kaip šeima reaguoja į tokias jo keliones, Tadas atsakė, jog šeimos nariai vyro ir tėčio kopimo į kalnus nesureikšmina, kaip, beje, ir jis pats.

– Draugiškai susitariame su šeima. Visada stengiuosi būti atsargus, nes dar reikia užauginti tris vaikus, – sakė kalnų turizmu susižavėjęs vyras.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras