Kaip Vemblis suvienijo tautą, arba ir tarp lietuvių gali gyvuoti futbolas(1)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2015-04-05 17:36

Jie skanduoja: „Lietuva!“. Autorės nuotrauka

Teko girdėti juoką, kad futbolas gimė Anglijoje, užaugo Brazilijoje, o mirė Lietuvoje? Juodas humoras, bet žinant, kiek Lietuva turi nacionalinių stadionų ir kad rinktinė reitinge nuolat sukasi apie šimtuką, nenuostabu, jog šis posakis gimė. Tačiau kovo 27 d. kelionė į Londoną įrodė, kad ir tarp lietuvių gali plisti psichozė „futbolas“. Ši sporto šaka išties suvienija. Net karus trumpam nutraukia. „Ir nieko už tave nebus geriau, išskyrus futbolą,“ – dainuoja Marijonas Mikutavičius. Išties kovo paskutinį savaitgalį negalėjo būti nieko geriau, nei stovėti Lietuvos fanų tribūnoje, pačiame geriausiame Europos stadione Vemblyje. Ir nesvarbu, kad pralaimėjome ar kad mūsų žaidėjai pasirodė nykiai. Užtat žodis „Lietuva“ skambėjo ne vieno geltonai vilkinčio tautiečio lūpose. Buvome viena galinga jėga.

Visi keliai vedė į Vemblį

Savaitę prieš mačą futbolo žinios užtvindė respublikinę spaudą, interneto portalus. Visi laukė istorinio mačo, visi vylėsi. Ar kada nors lietuviams dar teks galimybė sužaisti prieš 167 000 juos stebinčių akių? Nemanau. Ar kada jie vėl bus palaikomi išvykoje tokio gausaus būrio savų sirgalių? Sunku tikėtis. Kovo 27 d. visi lietuvių keliai vedė ne į Romą, o į Londoną. Į Vembliu vadinamą šventovę, kurioje tą vakarą 22-iem aikštėje bėgiojusiems dievukams meldėsi 83 671 jais tikintis.

Kaip sporto žurnalistė, futbolo fanė (gink Dieve, ne kokia ekspertė) į Londoną leidausi kišenėje neturėdama jokios akreditacijos. Negyvenau ir „hiltonuose“. Kaip eilinė sirgalė bilietus į sirgalių sektorių įsigijau dar lapkritį. Dienos prieš rungtynes rytą į palto atlapą nusprendžiau įsisegti sagę „Moterys už futbolą“. Raudoną. Rankas pasidabinau ryškiomis apyrankėmis, skelbiančiomis, kad „tikrai myliu futbolą“. Kad niekas neabejotų. Ir nė nenumaniau, kokiu eksperimentu tai virs. Dar Tauragės autobusų stotyje susidūriau su vaiko, avinčio sportinius futbolo batelius, godžiu žvilgsniu. Matyt, žygiavo iš treniruotės. Praeidamas pro mane jis neatitraukė akių nuo apyrankių. Pasiūliau vieną. Būtumėte matę, kaip išsišiepė. Lyg gavęs geriausią kalėdinę dovaną. Panašią šypseną, tiesa, iškreiptą nuostabos, išvydau ir lipdama į autobusą. Įsistebeilijęs į raudonąją sagę vairuotojas nutęsė: „Moteris už futbolą? Kažkas naujo.“ Stereotipai griūva.

Lėktuve pritrūko alaus

Oro uoste, eilėje prie įlaipinimo vartų, pastebėjau ne vieną Lietuvos rinktinės atributika vilkintį lengvai „apšilusį“ vyrą. Žurnalistinis įprotis neleido nepasiteirauti, kokios jų nuotaikos. Visi buvo nusiteikę puikiai.

Lėktuve sirgaliai įsismarkavo. Kuo labiau mažėjo baro atsargos, tuo garsėjo fanų šūksniai. „Lietuva, Lietuva, hey hey“. Skrydžiui įpusėjus stiuardesė pranešė, kad alus išparduotas. Tuomet pagalvojau, kad Vemblio rajono barų artimiausias dienas laukia neblogas uždarbis.

Ir štai mes Londone. Tiesdama asmens tapatybės kortelę patikros tarnybos pareigūnui pastebėjau, kad jis nenorom žvilgčioja į mano krūtinę. Supratau: ir vėl kaltas ženkliukas „Moterys už futbolą“. Pasigirdo britiškas akcentas: „Football? You are here for football? Nice“ („Futbolas? Jūs čia dėl futbolo? Gražu“). Moterys, jei norite vyrų dėmesio, įsisekite tokį ženkliuką. Sėkmė garantuota.

Nuokrypis į Bektoniškes

Atvykusi į išsinuomotą gyvenamąją vietą džiaugiausi dar viena sėkme. Modernus namas. 12 aukštas. O pro miegamojo langus – vaizdas į didingąjį Vemblį. Ar kada svajojote pabusti prabangiame viešbutyje ir pro langą regėti vandenyną? Aš svajojau apie tokį vaizdą, kokį išvydau: ankstyvos rytinės saulės nutviekstas vienas didžiausių pasaulio stadionų atrodė įspūdingai. Po trumpo tiesioginio interviu nacionaliniam Lietuvos radijui apie tai, ką regiu ir girdžiu Londone, išsiruošiau skanauti angliško alaus ir „English full breakfast“ (angliškų pusryčių). Anglijoje gyvenantis draugas nusivežė aprodyti Bektoniškėmis vadinamo lietuvių rajono. Kelionė iš vakarų į rytų Londoną užtruko 40 min. Ar žinojote, kad Londoną juosia susisiekimą spartinantis greitkelis M25, kurio ilgis – per 180 km? Kad Beckton rajone lietuvių daug, įsitikinti gali dar neįvažiavęs į rajoną. Ant šalia esančios kalvos pastatytų strypų puikuojasi Lietuvos vėliavos spalvos. Anglai uždažo, lietuviai vėl nuspalvina. Vyksta savotiškas karas. Bektoniškėse – lietuvių kirpyklos, prekybos centras „Lituanica“, mokyklėlė, ore galima užuosti kepamų šašlykų kvapą. Kuriame name įsikūręs lietuvis, gali atspėti iš kieme stovinčios BMW, audi ar golfo. Iš Bektoniškių nuvykome prie 2012 m. Londono olimpiadai pastatyto stadiono. Jau po metų nuo atidarymo jis imtas renovuoti – pritaikomas renginiams, sumažės sėdimųjų vietų. Anot londoniečių, dėl šio 80 000 žiūrovų talpinančio pastato vyko kova tarp kelių „Premier“ lygos futbolo klubų. Laimėjo, atrodo, „West Ham United“. 

Aikštėje pralaimėjome, tribūnose triumfavome

Laikas grįžti į vakarinį Londoną ir įsilieti į bendrą psichozę. Tauragės „Tauro“ raudona kepurė juodais ragais, Lietuvos rinktinės geltoni marškinėliai, šalikas su užrašu „Lietuva“ – ir šventei pasiruošta. Pakeliui į stadioną užsukau į mažą bažnytėlę. Nepakenks. Juk kare visos priemonės pateisinamos. Keletas prašymų deivei Fortūnai, ir aš jau kalbinu Vemblio prieigose sutiktus lietuvius. Daugelis ant kaklų ryšėjo 10 eurų kainavusius, specialiai šiai progai „nuaustus“ pusiau lietuviškus, pusiau angliškus šalikus, rankose laikė 6 svarus kainavusią rungtynių programą. Prie stadiono vaikai spardė kamuolį. Įėjimas į stadioną neužtruko. Jokios grūsties. Tribūnose išvysti bičiuliai prisipažino taip pat jaučiantys tą giliai viduje virpantį nerimą. Stadionas įspūdingas. Kaip ir mūsų sirgaliai, kurie visų varžybų metu, kitaip nei 80 000 ramių anglų, stovėjo. Išsiskyrėme ryškiomis spalvomis, atributika, garsu. Plojimai nuvilnydavo net ir ne pačių svarbiausių momentų metu. Tai, kad mes, keli tūkstančiai lietuvių, buvome girdimi, pripažino ir Lietuvos futbolininkai, ir per žydruosius ekranus rungtynes stebėję tautiečiai. Taip, mačas nesusiklostė, tačiau Lietuvos fanai buvo tikrosios to vakaro žvaigždės. Tiesa, ne visi... Už nugaros girdėjau kelių lietuvaičių mėtomas rasistines replikas. Anglijos rinktinės juodaodžiams žaidėjams jie siūlė užkąsti bananų ar apelsinų. Kažin, nepastebėjo jie, kad tie, jų teigimu, antrarūšiai žmonės, mūsiškius žaidimu lenkia visa galva?

Grįžome prie pesimizmo

Iš pradžių skanduotės aidėjo garsiai. 0:2, 0:3, – ir jos ėmė tilti. Balsai tribūnose rimo, veidai tįso. Pralaimėjome 0:4. Eidama iš stadiono jaučiau, kaip ką tik buvusius pakilios nuotaikos lietuvius vėl ėmė valdyti tas tik mums būdingas pesimizmas. Vienas gailėjosi nepardavęs bilietų, kai juos norėjo pirkti pažįstamas. Kitas prisipažino sugrįžęs į realybę. Treti vartėsi parke, prižiūrimi policininkų. Iš jų lūpų skambėjo rusiški keiksmai. Pakilti nuo žemės jiems sekėsi sunkiai. Masinių muštynių, kaip daug kas baiminosi, nekilo. Išsiskirstę po barus vieni bokaluose skandino liūdesį, kiti, pripažinę Anglijos rinktinės jėgą, šventė istorinį Lietuvos futbolui įvykį.

Kitą dieną perverčiau vietinę spaudą. „Mirror sport“ visas dėmesys buvo sutelktas ne į patį mačą, o į kiek daugiau nei per minutę įvartį pelniusį naująjį Anglijos dievuką Harry Kane. Manoma, kad jis gali būti tas mesijas, kuris panaikins anglų trofėjų badą. Įdomu, kad tame pačiame laikraštyje buvo aprašytos šalys, kuriose patys svarbiausi turistams dalykai – pigiausi. Vilnius – pirmoje vietoje. Bent jau tokia gera reklama. Jei jau futbolininkai jos tinkamos nesukūrė.

Į skrydį namo susirinko visi: ir fanai, ir koncertą dieną prieš mačą viename didžiausių Londono klubų surengę „G&G Sindikatas“ bei „Biplan“, ir Vilniaus ex meras Artūras Zuokas. Sutikau ir tauragiškių. Visi jautėmės kažkuo susiję, guodėmės, kad Lietuvos futbolui išauš geresni laikai. Lėktuve ir vėl seko baro atsargos, skambėjo dainos. 

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras