Stambulas: gyvenimas tarp dviejų žemynų – Europos ir Azijos(1) 

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2014-08-17 18:21

Stambulas - kontrastų miestas, nuo stulbinančios prabangos iki apgailėtino skurdo. Autorės nuotrauka

Ant septynių kalvų, abipus du žemynus skiriančio Bosforo sąsiaurio įsikūrusiame Stambule ankšta lyg gigantiškame skruzdėlyne. Keista, kad būdamas labiausiai apgyvendintas Turkijos miestas (apie 17 mln. gyventojų), šis megapolis priverstas lenktis sostine tituluojamai valstybės viduryje įsikūrusiai Ankarai. Miestas toks didelis, kad norėdamas iš azijinės dalies nuvykti į europinę mašinoje esi priverstas praleisti mažiausiai pusvalandį. Intensyvesnio eismo metu kelionė gali tęstis ir iki 3 val. Tad apsistojusi mažai turistų lankomoje azijinėje pusėje džiaugiausi turinti du vietinius pažįstamus – bene didžiausios Turkijos televizijos darbuotoją Aykut ir Stambulo savivaldybės valdininką Ali. Būtent jų dėka pažinau šį miestą tokį, kokį jį mato turkai: kupiną kontrastų, islamiškos maldos skambesio, meilės futbolui bei maistui, o svarbiausia – visad pulsuojantį gyvastimi.

Vėliavos, katės ir sudėtingas susisiekimas

Stambulo gatvėmis vienu metu rieda apie 3 mln. automobilių. Vingiuodamas savuoju tarp begalės neprognozuojamų vairuotojų, Aykut niūniuodamas (negali neniūniuoti) atkartoja iš radijo imtuvo sklindančios turkiškos dainos žodžius. Žinodamas, kad šioje šalyje benzinas vienas brangiausių Europoje, kelionę iš vieno miesto galo į kitą suplanuoti privalai itin kruopščiai. Už pusvalandžio sustojame prie įžymiojo Bosforo sąsiaurio – į kitą krantą kelsimės laivu (beje, mačiau ir vieną iš Lietuvos). Egzistuoja tik du tiltai, o ant jų – didelė rizika papulti į kamštį, tad kelias vandeniu greitesnis. Prieš kelis mėnesius buvo atidarytas ir abu krantus jungiantis 1,4 km ilgio Marmaray tunelis po vandeniu. Svajonę įsirengti tokį turkai puoselėjo 153 m.

Kol laivas atsiskiria nuo kranto, vandenyje stebiu pusės metro permatomas elektrines medūzas. Staiga akys užkliūva už visą kūną juodais audeklais paslėpusių moterų grupelės. Gali įžvelgti tik jų akis. Ir tos paslėptos po tinkleliu ar didžiuliais firminiais akiniais. Nesąmoningai patempiu savos trumpos raudonos suknelės padurkus žemyn. Pastebėjęs, kur krypsta mano žvilgsnis, Aykut paaiškina, kad turkų moterys veidų nedengia ir juodai nesirengia. Tai atvykėlės iš Irano. Apsispręsti, kaip rengtis, tai yra, laikytis tradicijų ar ne – kiekvienos šeimos reikalas. Daugelis turkių pagal vietos papročius rengiasi tik Turkijoje. Išvykusios atostogauti puošiasi europietiškais drabužiais.

Į akis Stambule krinta ir neapsakomas skaičius visur plevėsuojančių bei pardavinėjamų vėliavų. Pasiteirauju Aykut, ką joje simbolizuoja C raidę ar jaunatį primenantis ženklas. Pasirodo, tai mėnulis, atsispindėjęs 250 tūkst. vyrų pralietame kraujo klane (dėl to vėliava raudona), kurie XX a. pirmojoje pusėje padėjo galvas kovoje už nepriklausomą Turkiją.

Stambulo gatvelėse apstu valkataujančių kačių. Užtat benamių žmogystų – vos viena kita. Įdomų faktą man atskleidė Ali pasas, kai juokiausi žiūrėdama į jo seną fotografiją. Pagal dokumentus vyras gimęs gegužę, o gimtadienį švenčia lapkritį. Tiesiog anksčiau egzistavo sistema, kad žmogus laikomas gimusiu, kai užregistruojamas atitinkamoje institucijoje. O kaime gyvenusi Ali mama žiemą neturėjo galimybės iki jos nuvykti. Tokių su dviem gimtadieniais – daugybė.

Tas pats Dievas, tik kitu vardu

Pirmiausia su Aykut apsilankėme mečetėje. Kadangi prie pagrindinės, Mėlynosios, įėjimo – didžiulė turistų eilė, užsukome į kitą, vadinamą Naująja (Yenicami). Prieš įžengiant į maldos namus reikia vandeniu triskart apsiplauti atviras kūno dalis. Tam kieme įrengti kranai. Prie pat durų privalai nusimauti batus. Plaukus paslepiu po bažnyčios tarnautojo man paduota skara. Pamaldų metu moterys keliauja į šoninius arba galinį balkonus – kartu su vyrais būti jos negali. Kol Aykut meldžiasi, atsisėdusi ant žemės apžvelgiu mečetės vidų. Jokių altorių, aukso dirbinių, gėlių ar paveikslų. Įspūdį kelia tik masyvūs virš galvų kybantys šviestuvai. Priekyje – būdelė su mikrofonu. Per jį 5 kartus per dieną (nuo pusės 5 ryto iki pusės 11 vakaro) skamba kvietimai į pamaldas. Iš Aykut pasakojimų suvokiu, jog  Allah niekuo nesiskiria nuo mūsų Dievo. Tiki jie ir ta pačia pasaulio sukūrimo istorija. Net ir Jėzumi Kristumi bei Šv. Marija. Tiesiog Jėzus musulmonams tėra vienas iš pranašų, o ne Dievo sūnus. Koranas parašytas bei pamaldos vyksta turkams nesuprantama arabų kalba. Kaip melstis ir elgtis mečetėje, mokyklose nemokoma. Tai tėvų pareiga. Kai mergaitė suserga pirmosiomis mėnesinėmis, o berniukas jau gali atlikti lytinį aktą, jie tampa dvasiškai už save atsakingi. Maldos skirtos ne atgailauti, o padėkoti Allah už dovanas, kurias jis suteikė.

Šventas Ramadano mėnuo kasmet prasideda 11 d. anksčiau. Pasirodo, islamo išpažinėjai vadovaujasi ne tik Saulės, bet ir 11 d. trumpesniu Mėnulio kalendoriumi. Ramadano metu 18 val., pradedant skaičiuoti nuo pirmųjų pamaldų, negalima valgyti, gerti bei mylėtis. Tiesiog atsisakoma kūniškų malonumų. Taip išsivaloma, susimąstoma apie skurdžiau gyvenančiuosius. Ramadano metu vargšams privaloma paaukoti 2,5 proc. viso savo sukaupto turto.

Vėliau pokalbį apie katalikybės ir islamo skirtumus pratęsėme Stambulo simbolyje – Sofijos sobore (Hagia Sophia). Iš pradžių tai buvo romėnų maldos namai, vėliau (nuo 1453 m.) – mečetė, kol galiausiai 1935 m. pirmasis Turkijos prezidentas Atatiurkas transformavo šį pastatą į muziejų.

Turgus – lyg atskiras miestas

Susipažinusi su turkų religija, kitą dieną pasinėriau į pasimatymą su jų kultūra. Kartu su Aykut apsilankėme viename seniausių ir didžiausių dengtų turgų pasaulyje „Grand Bazaar“. Veikiantis jau nuo XV a. vd., šis turgus po stogu talpina 61 gatvelę bei daugiau nei 3000 parduotuvėlių ir prekyviečių, kurios per dieną sulaukia beveik 1 mln. lankytojų. Dirba jame daugiau nei 25 tūkst. žmonių.

Turgus tęsiasi ir po atviru dangumi. Ten pat už kampo aptinki šimtus narvelių su įvairiausiomis čirškiančiomis papūgomis, triušiais, viščiukais, putpelėmis... Ant prekystalio – ir neaiškūs geltonai žaliai gumbuoti, daržovės ir augalo žiedo hibridą primenantys vaisiai. „Kad žinočiau... Gydo nuo vėžio ir pakelia libido“, – į mano klausimą, kas tai, atsako Aykut. Šalia pardavinėjamos  plastikiniuose vandens buteliuose laikomos dėlės, kuri viena kainuoja 3 Lt.

Kitoje, į kalniuką kylančioje gatvelėje prasideda tai, ką galima pavadinti mažąja Kinija Turkijoje: kalnai įvairiausių žymių prekės ženklų klastočių. Kol bandau įtikinti „autentiškus dizainus“ nuo blyksčių saugantį pardavėją leisti įamžinti vitriną, čia pat už nugaros prisistatęs vyšnių gėrimo jau siūlo įsigyti iš savo stebuklingos lempos į kompotą panašų skystį pilstantis aladiną primenantis vyras. Beje, vyšnia ir turkiškai vyšnia. Kitas siūlo įsigyti cukraus vatos, kukurūzų burbuolę, arbūzo ar šios vasaros top'ą – angelo aureolę primenantį lankelį su plastmasinėmis gėlėmis.

Aykut dar pakviečia nuvykti į kelių kilometrų ilgio Istiklal pėsčiųjų alėją, kuria kasdien praeina apie 3- 4 mln. apsipirkti mėgstančių žmonių! Tiek to, kojų nejaučiu jau ir po „Grand Bazaar“.

Vakare Turkijos futbolo čempionų „Fenerbahce“ stadione (turkai pamišę dėl šios sporto šakos – vien Stambule yra 8 komandos bei 5 stadionai) stebėjome draugiško turnyro varžybas, kuriose, be aikštės šeimininkų, žaidė ir Stambulo „Bešiktas“ bei Londono „Chelsea“ klubai. Už bilietus surinkti pinigai atiteko gegužės mėn. Somos požeminėse kasyklose po sprogimo kilusiame gaisre žuvusio 301 darbininko šeimoms paremti. Tai didžiausia tokia katastrofa Turkijos istorijoje.

To dar nebuvo! Lyja ledukais!

Kitą dieną susitinku su Ali. Pakylame ant didžiausios Stambulo kalvos Camlica tepesi, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama. Stebiu, kaip tolumoje, už dangoraižių rajono, sublyksi žaibas. Ali šypteli, kad anoje Bosforo sąsiaurio pusėje stipriai lyja. Prasidėjo audra.

Kaip stipriai lyja, įsitikinau važiuodama per vieną iš tiltų. Prieš akis tvyrojo visiška juoduma. Atsidūrę europinės miesto dalies prabangiausiame rajone, kuriame buto kaina svyruoja apie 2 mln. dolerių (visi nori įsikurti prie Bosforo krantų), pajutome gamtos jėgą. Vakarykštę 36 laipsnių kaitrą pakeitė liūtis, medžius laužantis vėjas ir... ledukai! Reaguodamas į įvykius, Ali pasiūlė dieną praleisti taip, kaip ją mėgsta leisti turkai – ragaujant skanų maistą, rūkant šyša (vandens pypkę), žaidžiant stalo žaidimą backgammon ir bendraujant su draugais. Taip ir prasidėjo mūsų turnė po restoranus. Kavinukėse gardžiavomės įvairiausiais saldumynais. Turkiški saldėsiai – itin saldūs. O mėsos patiekalai – visuomet su laužo dūmų aromatu. Užsisakęs jautienos maltinukų burnoje jausi ir avienos skonį. O bulvių košę valgysi kartu su ryžiais. Prieskonių aštrumą turkai nuplauna ayron gėrimu (lyg kefyras, sumaišytas su mineraliniu vandeniu), šviežiai spaustomis apelsinų sultimis ar visur ir visada geriama stipria juodąja „čai“ arbata. Beje, turkės barmenėmis ar padavėjomis nedirba. Pasak Ali, moterims šis darbas per sunkus.

Gražiausiose Stambulo vietose, ant Bosforo sąsiaurio kranto, veikia ir savivaldybės atidaryti bei jai pelną nešantys restoranai. Juose aptarnavimas ir maistas – aukščiausios kokybės, tačiau kainos prieinamos ir mažiau pasiturintiems asmenims. Juk vaizdo į Bosforą pietaudami nusipelno visi.

Rusija turi Putiną, Turkija – Erdoganą

Dar viena smulkmena. Atvykau į Stambulą prezidento rinkimų įkarštyje. Pažiūrėjusi vietinę televiziją ir pasivaikščiojusi vėliavėlėmis bei plakatais nukabinėtomis gatvelėmis, jau pirmąją dieną žinojau, kas laimės. Visur – vienintelio Turkijos ministro pirmininko Redžepo Taipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) balsas ir veidas. To balso ir veido tiek daug, kad net ir labai besistengdamas neišvengsi. Vien per televiziją jo kampanijos reklama transliuojama kas 15 min. Nors kandidatavo dar tu asmenys, apie juos žinau tik tiek, kad vienas – nacionalistas, o kitas – kurdas. R.T.Erdoganą vietiniai lygina su V.Putinu Rusijoje ar S.Berlusconi Italijoje. Kadangi moka puikiai įtikinėti liaudį bei per 10 m. sugebėjo gerokai pakelti Turkijos ekonomiką, kalbama, jog jis tapo asmenybe, po kurios mirties pusę tautos graudžiai lies ašaras, o kita pusė šaudys fejerverkus.

Rugpjūčio 10 d., man grįžus į Lietuvą, paaiškėjo, kad pirmuosiuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose R.T.Erdoganas triumfavo, surinkęs 52 proc. balsų. Iš viso balsavo apie 80 proc. rinkėjų. Naujojo prezidento siekis – pakeisti politinę sistemą į tokią, kokia veikia JAV (jokio ministro pirmininko, tik prezidentas). Ką gi, tauta išsirinko abejingų nepaliekančią asmenybę.

Paskutinį vakarą Stambule praleidau vakarieniaudama su Aykut restorane ant vienos iš kalvų. Žvelgdama nuo skardžio į Bosforo sąsiaurį ir vieną iš apšviestų tiltų, gėrėjausi naktine miesto panorama. Šalia vyko dvejos vestuvės. Akies krašteliu žvilgtelėjau į puotos dalyvius. Jų gal 150! Šokius filmavo studijinė kamera, o vaizdas buvo perduodamas tiesiogiai į ekraną. Nuotaka sukosi šokių rate su balta suknele ir raudonais sportiniais bateliais. Ką svečiai jauniesiems neša dovanų? Pasak Aykut, dažniausiai – pinigus (150–300 Lt). Artimiausieji dovanoja auksines apyrankes.

Slaptas žvilgsnis į vestuves – smagi smulkmena, užbaigusi puikią potyrių Stambule grandinę.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras