Tauragiškių bandymai įveikti ilgiausią Lietuvoje lenktynių trasą nebuvo sėkmingi(0)

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2013-06-09 15:38

Bandydamas sutrumpinti kelią, tauragiškių ekipažas netikėtai užstrigo molyje. Tuo lenktynės jiems ir baigėsi. Edgaro Gečo asmeninio archyvo nuotrauka

Ankstyvą gegužės 24-osios rytą Druskininkuose startavo 2000 km ilgio ir 60 valandų trukmės kelionė Lietuvos Respublikos pasieniais – trečiasis bekelės maratonas „4x4 Perimetras“. Prie starto linijos stojo 15 automobilių sporto entuziastų, tarp jų – ir tauragiškių Edgaro Gečo bei Mindaugo Liatuko ekipažas. Nors vaikinai šiame iššūkyje dalyvavo antrą kartą, finišuoti jiems sutrukdė „4x4 Perimetro“ lenktynių firminiu ženklu tapę nuovargis ir molis.

23 metų žemės ūkio mechanikos inžinerijos magistratūros laipsnio siekiantis E.Gečas prisipažįsta su automobilių sportu esąs susijęs nelabai.

– Dažnai stebiu varžybas iš šono, kartais sudalyvauju, bet nesu profesionalas. Kadangi „4x4 Perimetro“ bekelės lenktynėse esu dalyvavęs užpernai, nusprendžiau jėgas išbandyti ir šiemet. Kartu į iššūkį leidosi ir vaikystės draugas M.Liatukas. Prieš startą jaudinausi tik dėl vieno – kad, kaip kokiam studentui, pasiruošimui pritrūko vienos dienos. Maniau, kad mano 1982 metų „Mercedes Benz“ džipas gali neatlaikyti. Jį su tėčiu Jovitu Geču restauravome daugiau nei metus. Buvome išardę iki paskutinio varžtelio. Tačiau „senukas“ manęs nenuvylė. Sunkiausia, kaip ir dalyvaujant pirmą kartą, buvo kovoti su nuovargiu. Tačiau miego trūkumas – graži šio maratono tradicija, tad skųstis nereikėtų, – apie pasiruošimą lenktynėms papasakojo Edagras.

Paklaustas, koks buvo pagrindinis tikslas, vaikinas atsakė norėjęs tiesiog finišuoti – įveikti visus šešis etapus.

– Kiekvieno etapo ilgis – nuo 300 iki 400 km. Nemanau, kad šią trasą būtų galima įveikti lengvuoju automobiliu. Atvykę į Druskininkus pamatėme rimtai bekelei paruoštus džipus. Tuomet supratau, kad mums yra nedaug šansų. Bet juk svarbiausia dalyvauti! Įveikti vieną etapą trunka apie 10 valandų. Tuomet turi porą valandų numigti ir susitvarkyti džipą. Prabudus labai sunku vėl sėsti prie vairo. Dar sunkiau – neužmigti vairuojant. Teko ne kartą sustoti ir įkvėpti gryno oro. Užmerkti akių neleido ir pokalbiai su Mindaugu. Be to, negali viršyti greičio, nes ne specialių ruožų metu reikia laikytis kelių eismo taisyklių. Vargina ir gilios duobės, kurių nesuspėji pamatyti. Šiaip Lietuvoje yra be galo daug gražių vietų. Dauguma kelių, kuriais mes lenktyniavome, yra draudžiami pasiekti piliečiams be specialių Pasienio departamento leidimų, – įspūdžiais dalijosi bekelės lenktynių mėgėjas.

Sklandžiai prasidėjusi tauragiškių kelionė baigėsi jau antrajame etape.

– Kiekviename etape reikėjo surinkti po 200 kontrolinių taškų. Norėdami pasirodyti kuo geriau, antrojo etapo finišo link, kaip kiti, neskubėjome. Kai nusprendėme, kad jau pakaks taškų, pradėjo švisti. Norėdami sutaupyti laiko, radome trasos sutrumpinimą lauko keliu. Išsilakstė miegai ir nuotaika pakilo, nes iki antrojo etapo finišo buvo likę 30 km. Pradėjo lyti, įlėkėme į kažkokią pelkę, o ten – molis. Taip ir įstrigome. Padėti atvyko tėvai. Kasėme, murdėmės purve su virvėmis ir tempimui skirtomis gervėmis – niekas nepadėjo. Po penkių valandų beviltiško mėginimo ištrūkti patiems galiausiai iš molio išlaisvino traktorius. Išvažiavę iš ten buvome pasiruošę be miego važiuoti toliau ar bent pradėti nuo kito etapo, tačiau teisėjai neleido. Gaila, nes taisyklėse to nebuvo parašyta, – apie įspūdingiausią, tačiau lenktynių eigą nulėmusį momentą papasakojo Edgaras.

Paklaustas, ar dalyvautų dar kartą, tauragiškis net nesuabejojęs atsakė teigiamai.

– Kitais metais būsime įgiję daugiau patirties, tad stengsimės ne tik finišuoti, bet ir užimti prizinę vietą, – entuziastingai pokalbį baigė Egdaras.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras