„Nieko nenoriu...“ Tai diagnozė ar pagalbos šauksmas?(10)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-02-09 19:41
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Viena Stepanijos pramogų – nusileisti laiptais ir patikrinti savo pašto dėžutę. Autorės nuotrauka

Kai žmogus nieko nenori, tai dar nereiškia, kad jam nieko netrūksta. Dažniau  būna atvirkščiai. Štai vieniša močiutė, kurios mėnesio pajamos – 350 litų, nepaisydama skurdo atsisako aplinkinių pagalbos. Anot psichologės-psichoterapeutės Lolitos Cemnalianskienės, nieko nenorėjimas byloja apie prarastą viltį kada nors jaustis geriau.

Vaikų neturi

89 metų Stepaniją sutikau daugiabučio namo, kuriame ji gyvena, laiptinėje. Moteris žvelgė pro langą. Eitų pasivaikščioti, bet slidu. Be to, šiek tiek baiminasi dėl savo sveikatos. Sako, jog kartais jai dingsta atmintis ir ji nebesiorientuoja, kur ėjusi, kartais moteris praradusi orientaciją susmunka.

– Praėjusį kartą, kai nugriuvau, prasiskėliau galvą, ropomis grįžau namo, – prisimena moteris ir pasikviečia į svečius, į savo vieno kambario butuką.

Butas švarus ir tvarkingas. Anot šeimininkės, tvarkytis padeda dukterėčia.

Ant sienos kabo paveikslas, kuriame pavaizduota Stepanija su vyru. Močiutė sako, kad jis sugadintas – kandys popierių vietomis pragraužė. Sekcijoje, kur paprastai stovi televizorius, – jos mirusios sesers ir brolio nuotraukos. Vaikų Stepanija taip ir nesusilaukė, kaip pati sako, vis per tas ligas. Ligos neleido ir ilgesnio darbo stažo sukaupti. Keturiolika metų dirbusi moteris kas mėnesį gauna 355 litų pensiją.

 

„Nieko aš nenoriu“

Už gruodį suteiktas komunalines paslaugas ji sumokėjo 150 litų (dalį mokesčių kompensuoja valstybė). Vaistų, sako, nusiperka. Ir iš sekcijos ištraukia parodyti keturis lapelius validolio. Sako, jog čia jos visi vaistai „nuo galvos“ ir „nuo širdies“.

Klausiu, ką močiutė valgė šį rytą pusryčiams, ji vedasi mane į virtuvę ir rodo tepamąjį riebalų mišinį, kuris, anot jos, kainuoja litą trisdešimt. Sako, ant batono užsitepė ir „su kavike“ suvalgė. Pietums dar nieko nevalgė, bet teigė pasipjausčiusi dešros. Šaldytuve rodo virtą dešrą.

Pati nieko neverda, bet šilto maisto pavalgo. Sekmadienį kaimynė pavaišino kugeliu. Stepanija pasakodama ant stalo piešia kugelio gabalėlį ir giria savo kaimynę, nes ji dažnai ją pavaišina.

Klausiu, ar močiutei nenuobodu – neturi nei televizoriaus, nei radijo imtuvo. Telefonas yra, tačiau močiutė sako su giminaičiais nebesusiskambinanti, nes neprigirdi. Viena pramogų žiemą – kas dieną nulipti laiptine žemyn patikrinti pašto dėžutę. Tačiau jei ir atkeliautų jai koks priklydęs laikraštis, neskaitytų – prastai mato.

Teiraujuosi, ar galima jai kuo nors padėti.

– Nieko aš nebenoriu, nereikia, kiek čia man liko begyventi, – ranka numoja 89-erių senolė.

 

Tampa irzlūs

Kaip pasakoja kaimynai, senolė neretai atsisako jų siūlomos pagalbos.

„Nieko nenoriu, nereikia“, „Kiek man beliko gyventi“ – iš senyvo amžiaus asmenų tenka išgirsti dažnai. Neseniai lankantis Lauksargių globos namuose viena aštuoniasdešimtmetė sakė nieko nenorinti ir tik laukianti mirties, nes neturi artimųjų. Praėjusią savaitę mieste sutikta 83 metų Aldona pasakojo neseniai buvusi apvogta ir teigė nesitikinti, kad kas nors jai gali padėti susigrąžinti prarastus papuošalus, nors į policiją kreipėsi. Vienas Aldonos sūnus gyvena Lietuvoje, kitas – užsienyje, abu turi savo gyvenimus, tad pagalbos iš jų ji nesitiki. Sutikau ją einančią į polikliniką, moters lūpose tarsi ketinimas užsiimti malonia jai veikla nuskambėjo „Jau man nieko nebereikia – einu, šiek tiek pasigydysiu“.

Teko kalbinti ir vienišus Nakvynės namų gyventojus vyrus. Kone 80-ies metų Petrui didžiausias malonumas buvo skaniai pavalgyti, kai ką nors paruošia nakvynės namų administratorė. Dienas jis leidžia gulėdamas lovoje. O kiek jaunesnis ir energijos nestokojantis beveik septyniasdešimties metų Alfonsas karštai piktinosi Lietuvos valdžia ir sakė nesulaukiantis, kada bus perskaičiuotos ir grąžintos senatvės pensijos.

Susidarė įspūdis, jog nepriteklių išvargintų pagyvenusių žmonių orumas priklauso jų gaunamų pensijų dydžio ir artimųjų skiriamo dėmesio. Prie žemės senolius lenkiantis nusivylimas, vienatvė, tuštuma ir ligos kartais pratrūksta tulžingu pykčiu valdžiai, kaimynui, pareigūnams, gydytojams –  visiems, kurie stumiant paskutines gyvenimo dieneles pasitaiko kelyje.

 

Atsisakymas turėti norų – tikra neviltis

„Nieko nenorėjimą“ paprašiau pakomentuoti psichologę-psichoterapeutę Lolitą Cemnalianskienę.

– Žmogus yra gyva būtybė, todėl jaučia, nori. Nieko nenorėjimas yra tam tikras prisitaikymas jau po to, kai niekas neatsiliepė, neišpildė žmogaus poreikių ar norų. Žmogus prisitaikė, tarsi jau jam nieko ir nereikia, nes nėra galimybių poreikiui patenkinti, bet tai dar nereiškia, kad poreikio neliko.

Noras, poreikis egzistuoja, nors ir sudaromas įspūdis, kad jo nėra. Visiems lyg ir patogu, bet problema lieka egzistuoti. Ji gali būti nejaučiama metų metais, pakeisti savo formą, virsti kūno ar sielos liga. Bet tai vis tiek lieka problema. Sakykim, kad norėjimas yra normalu, nenorėjimas – problema. Atsisakymas turėti norų ar sulaukti kitų supratimo, pagalbos – tikra neviltis, kai nesitikima nieko gero, nes nieko gero iki šiol nebuvo patirta. Žmonės neatsiliepė į jausmus, poreikius, ignoravo juos ar net baudė už jų parodymą. Per laiką susidarė įprotis nerodyti ir net nejausti, būti patogiam kitiems. Tada gali visur ir visada padėti sau tik pats, tenkintis mažiausiu.

Išgirdus „nieko man nereikia – vis tiek aš mirsiu“ reikėtų labai suklusti, ką žmogus mums tuo nori pasakyti ir ką mes norime išgirsti. Ar jis nori mūsų dėmesio, paguodos, ar gali remtis mumis, pasitikėti? Dažniausiai norima dėmesio ir meilės. To, kad žmonės mirtingi, mes nepakeisime. Mes tik galime būti arba nebūti šalia.

Skaityti komentarus (10) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras