Specialybė, kuriai būtina užsiauginti storiausią skūrą(9)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-10-03 10:15

Dalis greitosios medicinos pagalbos kolektyvo: Gintautas (pirmas iš kairės), Rima, Jolanta, Aldavina, Erna, Algis ir Virginijus prie neseniai gauto naujutėlaičio greitosios medicinos pagalbos automobilio. Autorės nuotrauka

Greitosios medicinos pagalbos slaugytojos – angelai sargai, dalyvaujantys kiekviename sukrečiančiame įvykyje, kurių metu žmonės patiria sunkius sužalojimus, miršta. Nors slaugytojos didžiuojasi savo, kaip sako, stora skūra, be kurios šiame darbe nė per žingsnį, po ja slypi – pačios jautriausios sielos. Kiekvieno paciento kančią medikės išgyvena kartu su kenčiančiuoju.

Žmogus nemiręs, kol nekonstatuota jo mirtis

Interviu su Jolanta Birbaliene, laikinai greitosios medicinos pagalbos administratorę pavaduojančia greitosios medicinos pagalbos slaugytoja, susitinkame prie Tauragės greitosios medicinos pagalbos dispečerinės.

– Ar kas nors mirė? – klausimu mus pasitinka vienas prie laiptų stovintis greitosios medicinos pagabos automobilio vairuotojas.

Tai buvo ironija. Jolanta man paaiškina, jog vyras išvydo, kad grįžtame nuo morgo pusės (ten mudviejų palikti automobiliai), todėl ir paklausė. Tik pokalbio pabaigoje išsiaiškinu, iš kur kilo šis juokelis.

Kambaryje su trimis lovomis, šaldytuvu ir mažyte virtuvėle prie mūsų prisijungia dar trys greitosios medicinos pagalbos slaugytojos: Aldavina, Rima, Erna. Klausiu apie kitame kabinete matytą vonią.

– Na, mes joje tikrai nesimaudome, negalvokite, – nusijuokia Aldavina, pasisukdama link spintelės pasiimti kavos.

Rima paaiškina, kad vonioje plaunami neštuvai ir kaklo įtvarai:

– Ligoniai vemia, kraujuoja, gi visko būna. Vairuotojams tenka neštuvus plauti.

Moterys kalba tiesiai, nevynioja žodžių į vatą. Daugumą žodžių lydi ironiškos pastabos. Taip, šiame darbe be lašo ironijos neištversi.

– Esame visų labiausiai sukrečiančių Tauragės įvykių dalyviai, – sako Jolanta.

Aldavina akimirksniu išrikiuoja ją labiausiai sukrėtusius įvykius: žmogžudystę, avariją, kurios metu dėl sunkių sužalojimų mirė mergina. Rimai taip pat teko vykti į žmogžudystės vietą, nors iškvietimo metu jai pranešta apie ligonę. Reikia skubėti, kai po traukinio ratais žūva žmogus. Klausiu – kam skubėti, jei žmogus miręs?

– Žmogus nėra miręs, kol nekonstatuota jo mirtis, – paaiškina Jolanta. – Kartais nukentėjusieji būna gyvi, tik atrodo mirę. Pavyzdžiui, kojų netekimas nėra nesuderinamas su gyvybe sužalojimas. 

Ne visi nori būti gelbėjami

Prakalbus apie tragedijas ant geležinkelio bėgių, savižudybes, kalba pakrypsta apie psichologinį medikių pasirengimą. Visos moterys yra išklausiusios psichologijos kursą, kaip bendrauti su nusprendusiais nusižudyti žmonėmis. Anot jų, dauguma savižudžių tiesiog nori dėmesio.

– Esu vienam pasiūliusi nusipirkti karstą. „Kas tave palaidos? Ar tam pakaks pinigų?“, klausiau, – prisimena Erna.

Pasak medikių, liūdniausia, kai žmogus nenori, kad jam būtų suteikta medicinos pagalba, ar net priešinasi medikams.

– Pradedi gaivinti, o jis pyksta. Tada savyje įjungi tokį šaltą mygtuką ir darai tai, ką turi padaryti. Jei žmogus priešinasi, bandai jam išaiškinti, kad jis pasirinko tokį kelią, čia jo reikalas, o mūsų pareiga – jį gelbėti, – kalba Jolanta.

Medikės sako, kad jos privalo žmogų įtikinti, jog gyventi verta. Kalba turi būti tiesmuka, žmogų priverčianti susimąstyti apie gyvybės prasmę. Rima prisimena atvejį Pagėgiuose. Vyras atsisakė medicinos pagalbos. Moterys ima kolegę guosti, kad ji padarė viską, ką galėjo.

– Aš tada jo neįtikinau. Tachikardija (širdies ritmo sutrikimas – red.). Jis griežtai pasakė, kad nevažiuos pas gydytojus. Pabandžiau savo dažnai taikomą metodą – daviau pasirašyti ant popieriaus lapo, kad jis tikrai nenori vykti į ligoninę ir pageidauja mirti namuose. Jis ir pasirašė. Po keleto valandų teko atvykti konstatuoti mirtį, – liūdnai pasakoja Rima.

Moterys nutyla.

Kai neįstengia ligonio pakelti

Kiekvienas nutikimas moterims palieka įspaudą sieloje.

– Žmonės serga sunkiomis ligomis. Matai mirštantį. Sėdi į greitosios medicinos pagalbos automobilį ir nežinai, ar pacientui pavyks pasiekti ligoninę gyvam, – sako Jolanta.

Po tokių nutikimų Aldavina sako namo grįžtanti su ligonio išgyvenimais akyse.

– Grįžus kažką veiki, gal tvarkaisi, vaikštai po kambarius, tačiau tuo pat metu matai tą vaizdą. Įtampa taip greit neatslūgsta, kartais artimiesiems tenka sugerti mano emocijas, – kalba Aldavina.

Kalba pasisuka apie ypač sudėtingas situacijas. Pasirodo, viena itin moteris jaudinančių problemų yra sunkiasvorių ligonių gabenimas į ligoninę. Liūdina artimųjų abejingumas, kurie kartais mediką su vairuotoju palieka vienus spręsti galvosūkį, kaip pakelti sunkų ligonį. Jei ligonis vienišas, pasak medikių, kreipiamasi pagalbos į kaimynus. Neįtikėtina, pasak pašnekovių, neretai niekas neskuba padėti.

– Kai matai, kad ligonis sveria šimtą ir daugiau kilogramų ir vis dėlto jo nei trise, nei keturiese neišneši, o dar tenka naktį nešti iš devinto aukšto, kreipiesi į ugniagesius. Tačiau ugniagesiai vyksta, kai ligonis sveriau daugiau nei 130 kilogramų, – pasakoja Jolanta.

Anot pašnekovės, itin sudėtinga, kai tokie ligoniai gyvena kaime, o dažnai dar neįmanoma privažiuoti prie namo, automobilis paliekamas atokiau. Liūdina ir vieniši kaimuose gyvenantys senoliai.

– Kaimai tuštėja. Tarkim, penkios gryčios ir jose po vieną senolį. Privažiuoji, o močiutė ar senelis visiškai neprižiūrėti, apleisti. Jų į ligoninę guldyti negali, nes būklė nėra reikalaujanti stacionaraus gydymo, labiau ambulatorinio. Parsiveži tokią močiutę į priėmimą, apgydo, ryte jau ji paleidžiama, o neturi, kaip parsigauti į savo namus. Tai tokių močiučių labiausiai gaila, – pasakojo medikės.

Utėles sėmė „šiūpele“

Nemažai nesusipratimų ir neigiamų emocijų tenka patirti vykstant padėti benamiams. Žmonės, kviečiantys greitąją pagalbą besiskundžiančiems benamiams, jaučiasi prisidėdami prie vargstančio žmogaus gerovės, o iš tiesų kartais medikais tiesiog manipuliuojama. Yra pasitaikę atvejų, kai gyventojams benamis guodžiasi, kad skauda širdį, atvykus medikams sako, kad nori tik pavalgyti.

– Pasitaiko ir tikrų problemų, dėl alkoholizmo sutrinka širdies ritmas. Tačiau kai kurie tiesiog nori lengvų pagirių, kviečiasi greitąją. Nori raminamųjų. Tada aiškini, kad išblaivinimo paslauga mokama, teikiama Psichiatrijos skyriuje, – pasakoja Jolanta.

Medicinos pagalbą tenka teikti įvairaus plauko ligoniams. Vykti pas utėlėtus, blusų apkandžiotus asmenis.

– Atsimenu, kaip parvežėme tokią pacientę į priėmimą. Ją teko apkirpti. Nuo jos krito utėlės ir bėgo koridoriumi. Purškėme jas ir sėmėme su „šiūpele“, – mena Erna.

Tarybos nario moralas

Tačiau labiausiai už viską medikes liūdina moralizavimas, neigiamos artimųjų emocijos. Kartais medikams atvykus pirmieji žodžiai būna: „Kur jūs taip ilgai užtrukote?“ O tiesa ta, kad jaudinantis laikas slenka itin lėtai ir keletas minučių artimiesiems atrodo tarsi amžinybė.

– Paskutinio iškvietimo pas bažnyčioje nualpusią močiutę metu mus pasitiko visų gerbiamas tarybos narys. Nesenas ir, atrodo, turėtų būti išmintingas, tačiau… Aš gaivinu močiutę, o jis pasistatęs auklėja vairuotoją, aiškina, kokia bloga bendrosios pagalbos sistema, 112. Ir deda vairuotoją į šuns dienas. Vairuotojas buvo priverstas mane, šventoriuje gaivinančią močiutę, gelbėti nuo tarybos nario reiškiamų pretenzijų dėl bendrojo pagalbos telefono veikimo, – mena Jolanta.

Atsisveikindama su medikėmis dar paklausiu apie juokelį apie morgą, nejau medikėms tenka ten lankytis? Paaiškėja, kad tai visai ne juokelis.

– Tiesiog kartais per langą pamatai prie morgo kurio nors iš tų ilgai sirgusių ligonių artimuosius. Pacientą būni lankiusi ne kartą, žinai apie jų rūpesčius. Ir štai matai juos jau besiruošiančius jį laidoti. Nueini prie morgo, pakalbini, pasakai gerą žodį, – sako greitosios medicinos pagalbos slaugytoja Jolanta.

Skaityti komentarus (9) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras