Didžiavausi rodydamas „Tauragės keramiką“(10)

Bronislovas JAGMINAS

2009-08-04 08:33

Perskaičiau žurnalistės Ramunės Ramanauskienės straipsnį apie buvusią „Tauragės keramikos“ gamyklą, ilgamečio jo direktoriaus Valdemaro Daujoto nuoskaudos žodžius apie kažkada taip rūpestingai puoselėtą tvarinį, šiandien virtusį griuvėsiais. Ir apniko atsiminimai, kuriais negaliu nepasidalyti.

 

Daug metų buvau Klaipėdos kelionių ir ekskursijų biuro pagalbininkas – neetatinis ekskursijų vadovas. Ir per Tauragę ėjo sąjunginės reikšmės turistų maršrutai. Vasaromis, beveik kiekvieną savaitę, Tauragės viešbutyje apsistodavo vis nauja svečių grupė – iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Uzbekijos ir kitų sąjunginių respublikų. Į Tauragę jos atvykdavo dažniausiai iš Kaliningrado (maršruto pradžia). Turistams rodydavome pačią Tauragę ir šį tą šalia Tauragės, veždavome juos į Šiaulius ir Kauną, išlydėdavome į Palangą (maršruto pabaiga).

Ekskursijų po Tauragę metu rūpėjo svečiams parodyti ir kurią nors įmonę. Patogiausia buvo lankytis keramikos gamykloje. Autobusai sustodavo prie administracijos pastato. Išlipę iš jų, turistai iš karto patirdavo grožio poveikį. Vandens telkinys, kuklus fontanas, žaluma ir gėlės, gulbės. Šiek tiek papasakojęs apie gamyklą, pakviesdavau svečius gal 100 metrų paėjėti drenažo vamzdžių cecho teritorija. Tyčia pasiūlydavau intrigą – pamėginkite rasti kur nors ne vietoje numestą nuorūką. Tvarka, švara, rožės – štai kas stebindavo. Klausdavo: ar čia visada taip? Žinoma, visada, kad čia dirbantiems būtų maloniau. Kartais išgirsdavau štai tokius komentarus: reikėtų čia atvežti mūsų kombinato direktorių, pasižiūrėtų, kaip reikia šeimininkauti, nes pas mus teritorija tokia, kad ir velnias kojas gali išsisukioti. Velniškai smagu buvo girdėti tokius komentarus. Grįždavome prie autobusų eidami per patį cechą, kur dirbo keramikiečiai. Drenažo vamzdžių formavimas, jų džiovinimas tunelinėse džiovyklose, jų perkrovimas ant kitų vagonų, kurie bus įstumti į tunelines krosnis, jų, dar šiltų, nukrovimas nuo tų vagonų, kad paketais iškeliautų į teritoriją – viską pamatydavo turistai. Buvo ir gerai vertinusių darbų automatizavimo lygį, ir sakiusių, kad čia vis dėlto dirbti sunkoka, ypač moterims. Įpratusioms neatrodė, kad labai sunku. Dažniausias klausimas būdavo: kiek uždirba? Pačios atsakydavo svečiams: kitur tiek neuždirbama.

Svečius Lietuvoje stebindavo ir kitkas: geri keliai, puikūs gamtovaizdžiai, gyvenvietės. Matydami mūsų dviaukščius mūrinukus, klausdavo: ar tikrai tokiame name gyvena tik viena šeima? Turtingi esate, sakydavo, jei išgalite juos statyti. Įtardavo, kad Maskva Pabaltijui yra kaip nors palankesnė. Sakydavau, kad ir mes Maskvą šiuo tuo aprūpiname. Pašto darbuotojai geriausiai jusdavo, kad Tauragėje vėl yra nauja turistų grupė: išduodavo į kurią nors sąjungos vietovę siunčiamų siuntinių gausa. Rasdavo ko pripirkti ir išsiųsti savo artimiesiems.

Paskutinės tokių turistų grupės lankėsi Tauragėje jau formuojantis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, artėjant istorinėms permainoms. Sakydamas, kad Lietuva turbūt atsiskirs nuo Tarybų sąjungos, mačiau: svečiai suglumdavo iš nuostabos, negalėdavo suprasti, kaip mes tai darysime. Kodėl mums toje sąjungoje nepatinka? Negi ateityje reikės vizų?

Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Pasidžiaugėme laisvės ir nepriklausomybės iškovojimu. Dabar, po beveik dvidešimties metų, matome, kaip nelengva mums šeimininkauti kitoje – Europos Sąjungai priklausančioje Lietuvoje. Neišsaugojome ir Tauragės, kaip pramoninio miesto, bado akis ne tik keramikos gamyklos griuvėsiai, liūdina daug kas. Kaip tokią Tauragę rodyti iš kitur atvykusiems svečiams? Beje, ir svečiai dabar įvairesni: mažiau iš Rytų, daugiau iš Vakarų pusės, visko matę. Juos sunkiau ir nustebinti.

Skaityti komentarus (10) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras