Kodėl esam „popieriniai“?(1)

2008-04-14 15:39

Senokai susikaupusias mintis paviešinti pastūmėjo rajoninėje spaudoje perskaitytas išsireiškimas apie „popierinę“ bendruomenę. Nestebina šios sąvokos autoriaus ar autorių netikslus išsireiškimas. Panašios klaidelės labai paplitusios. Dažnai tai daroma skubant išreikšti mintis, o neretai neskiriant sąvokų „bendruomenė“ nuo „bendruomeninės organizacijos“. Todėl tikiu, kad Lauksargiuose, apie kuriuos buvo rašoma rajoninėje spaudoje, gyvena gyvi žmonės, o ne mirusios sielos. Spėju, kad „popierine“ buvo pavadinta bendruomeninė organizacija „Lauksargiškiai“.

Kaip netolimas kaimynas noriu paguosti bendruomeninio judėjimo bičiulius. Jiems teko dar gana švelnus apibūdinimas. Juk dar esame vadinami kaimo kvailiais, fanatikais, svajotojais ir t.t.   Skaudu, kad kaltinama viena šviesuliukų rajono bendruomeninėje kultūrinėje veikloje Rasa Jakienė. Nesiruošiu kapstytis kaimynų problemose ir tikiu, kad jie patys tinkamai jas išspręs. Tam reikia ne ieškoti  pašiepiančių etikečių žmonėms, kurie aukodamiesi bando bent kažką nuveikti savo kaimui, o kiekvienam pajusti atsakomybę už bendrus interesus. Pasyvumas niekada nebuvo priimtinas, šiandien jis vis labiau virsta kalte. Padėtis Lauksargiuose nėra išskirtinė. „Popierinėmis“ arba iš dalies „popierinėmis“ galima vadinti daugelį rajono, o ir šalies bendruomeninių organizacijų. Tie keleri metai, per kuriuos įsikūrė savanorių organizacijos, yra nepakankamas laikas įgyti žinių ir išugdyti organizacinius gebėjimus, kad pavyktų suaktyvinti daugumą teritorijos gyventojų. Formavimosi etape keli aktyvesni lyderiai galėjo sukurti veiklios organizacijos, o tuo pačiu ir savo įvaizdį. Tačiau įgyti daugumos vietos žmonių pasitikėjimą ir įtraukti  juos į sąmoningą bendrą veiklą reikia daugiau laiko bei kitų palankių aplinkybių. Net tie gana ženklūs kai kurių bendruomeninių organizacijų pasiekimai proporcingai nepadidino daugumos bendruomenininkų optimizmo. Atvirkščiai - kai kam net jį prislopino, nes teko susidurti su logikai nepavaldžiais biurokratizmo barjerais, padidinta moralinės, psichologinės bei asmeninės atsakomybės našta.  Pasireiškia ir visuomeninės veiklos savitumai. Kadangi ši veikla vykdoma laisvalaikiu, žmonės pagrįstai nori greitų ir apčiuopiamų savo pastangų rezultatų. Jei per tam tikrą laiką nematyti konkrečių rezultatų, žmonės nebemato prasmės toliau aukoti savo laisvalaikį ir nusivilia arba atsisako pradėtos veiklos. Juk savanoriško darbo esmė yra gauti ne finansinį užmokestį, o pamatyti rezultatą, reikšmingą ne tik sau pačiam, bet ir savo aplinkai – kaimui, rajonui...

Konfliktines situacijas brandina dar kelios aplinkybės. Per praėjusį periodą, ypač nuo Vietos veiklos grupės įkūrimo, aktyvūs bendruomeninių organizacijų nariai dalyvaudami įvairiuose mokymuose, bendraudami tarpusavyje, per visuomenines organizacijas kuruojančias institucijas, žiniasklaidą gavo pakankamai informacijos vertinti padėtį šalyje, rajone, kaime ir numatyti priemones padėčiai kaime gerinti. Tuo tarpu ne vienas tarnautojas dirba senais nusistovėjusiais metodais ne tik nesistengdamas pasinaudoti vietos resursais, bet dažnai juos ignoruodamas. Bendruomenininkai, gindami daugumos žmonių interesus ir siekdami palankių sprendimų, verčiami įsiterpti į stagnuojančių tarnautojų veiklos sferas. Jeigu neatsiranda abipusiu supratimu pagrįsta partnerystė, susidaro palankios sąlygos konfliktinei situacijai. Gaila, bet tenka pripažinti ir pačių bendruomeninių organizacijų daromas klaidas. Tai bendruomeninio judėjimo teorijos nežinojimas, kitų reikiamų žinių ir patirties stygius. Daug kas vyko ir vyksta spontaniškai, remiantis tik didžiuliu grupelės žmonių entuziazmu. Vyrauja nuostata veikti bet ką, kad tik paviešintų save, atkreiptų kitų žmonių, žinoma, ir valdininkų dėmesį. Atskiri lyderiai, paskatinti pirmų laimėjimų, perdėm susireikšmino, užsikrėtė arogancija ir santykiuose su partneriais ultimatyviniais tonais kelia įvairius reikalavimus.

Apčiuopiamesnį teigiamą poveikį duotų efektyvesnis LEADER (iš prancūzų kalbos: vietos ekonominių veiksnių sąjunga) metodo taikymas. Nors šiam metodui jau 1992 metais pritarta Jungtinėse Tautose, jis puikiai pasiteisino Europos Sąjungos valstybėse, nuo praėjusių metų privalomas vykdant Kaimo plėtros programą mūsų šalyje, rajone į jį žiūrima kaip į bendruomenininkų žaisliuką. Jau žinoma, kad žaidžiant su šiuo žaisliuku 2007-2013 metų laikotarpiu rajono kaimai gali laimėti 8,5 mln. litų. Tačiau sėkmė galima tik tada, kai lošime, atsiraitoję rankoves, sąžiningai žais trys partneriai: verslininkai, valdžios atstovai ir visuomeninės organizacijos. Deja, dabar vyksta tik partnerių apsipažinimas. O traukinys jau įsibėgėja. Visiems laiku nepadarius tinkamų išvadų, daug kam ir toliau teks likti su popierinėmis svajonėmis ir nepagrįstais kaltinimais.

 

Jonas NAIRANAUSKAS
Žygaičių kaimo bendruomenės „Žygava“ valdybos pirmininkas

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras