Pamąstymai šiukšlių paunksmėje(7)

Algis BUTLERIS

2010-05-12 10:52

Jau kelinti metai estų pavyzdžio įkvėpti Lietuvoje rengiame prišiukšlintų gyvenviečių bei miestų viešųjų erdvių, miškų ir pakelių, kitų vietų švarinimo talkas. Aktyvioji visuomenės dalis su aukščiausiais valstybės vadovais priešakyje darniai kyla į visuotinio kuopimosi vajų. Vis labiau įsisiūbuojantys renginiai įgauna pagreitį bei pažangiosios tautiečių dalies aktyvų palaikymą. Šiemet akcijoje „Darom 2010“, kaip manoma, dalyvavo 170 tūkst., arba kas dvidešimtas šalies gyventojas. Surinktas pritrenkiantis šiukšlių kiekis – apie 2000 tonų atliekų.

 

Organizatoriai, jiems pritariantys politikai džiaugiasi taip ugdomais pilietiškumo ir bendruomeniškumo jausmais. Nesiginčysiu. Bet vis kirba mintis ne tik apie tokios veiklos prasmę, rezultatus, bet ir jų ilgalaikiškumą. Su visa pagarba švarios aplinkos puoselėtojams noriu palinkėti, kad šitas jų triūsas kuo greičiau baigtųsi. Kad ateitų diena, kada vieniems nebetektų švaistyti savo laiko ir energijos kitų nevalyvumo padariniams šalinti. Yra juk ir kitos prasmingos veiklos, buriančios bendruomenes. Suprantu politikus, kuriems tokios talkos – dar viena gera proga viešai prieš rinkėjus pakedenti savo plunksnas.

Deja, liūdna tikrovė viltis apie švarią be švarinimo talkų šalį verčia šipuliais. Gausios šiukšlintojų pajėgos kiauliškus papročius demonstruoja nuosekliai, su binladenišku atkaklumu ir pasižymi ypač pastoviomis vertybių sampratomis. Tikėjimą, kad Lietuva bus švaresnė, atšaldė ir iš sostinės apylinkių jau atsklindančios žinios apie ką tik išvalytose vietose dygstančias naujas atliekų krūvas. Tuo netrukau įsitikinti lankydamasis Jurbarko bei Tauragės rajonuose esančiose Karšuvos girios vietose, kur dar visiškai neseniai kartu su kolegomis teko dalyvauti kuopiant prišnerkštą gamtą. Tai vienur, tai kitur, net ir toli nuo gyvenviečių, ant samanų jau spėjo nugulti naujos šiukšlės. Ir tai dar neprasidėjus uogautojų bei grybautojų antplūdžiui!

Regėdamas daugelio tautiečių išpuoselėtą namų, sodybų aplinką ir prišnerkštas pakeles, miškus, paupius, negaliu atsistebėti kokių dviveidžių šalyje gyvename. Vadinasi, panorėjus nešiukšlinti galima! Iš kur toks svetimas savo kraštui, lyg kokių okupantų, elgesys toliau savo nosies nematant? Matyt, dar sovietmečiu suformuotas dvigubo mąstymo bei elgesio stereotipas daugumos sąmonėje klesti iki šiol. Kas mano – šventa, o kas už tvoros – jau valstybės ir visokių pamišėlių dėl aplinkos grožio reikalas. Jei nepatinka – susitvarkykit patys! Ir kas dvidešimtas talkoje dalyvavęs valstybės pilietis galo tai velniavai nepadarys. Pirmiausia, šiukšlintojai, demonstruojantys savo elgesiu asmeninį menkumą, turi pasikeisti iš vidaus. Kitaip tokio mąstymo turinys šiukšlių pavidalu dar ilgai ženklins jų lankymosi vietas. Tiksliau, turime rasti būdų, kaip juos sutramdyti. Bet čia jau reikalingi aktyvūs kryptingi institucijų veiksmai bei lėšos švietimo ir kontrolės srityje. Panašiai kaip dabar kovojama su „kelių ereliais“. Kryptingai, nuosekliai, apgalvotai. Bet kadangi šiukšle niekas nieko neužmušė ir žmogaus gyvybei bei sveikatai pavojaus paprastai nekyla, tai panašaus lygio koordinuotų ir instituciškai remiamų veiksmų turbūt nesulauksime. Tad švarinimosi fanatikams neapibrėžtai ilgai dar teks paplušėti pildant sąvartynų turinį. Taigi metams bėgant senesniųjų civilizacijų pavyzdžiu gal net atsiras dvi viena kitai priešingos šiukšlintojų ir šiukšlių rinkėjų gildijos. Pastarųjų pajėgos kol kas nepalyginamai menkesnės.

Akivaizdu, kad naujų, gamtoje praktiškai nesuyrančių pakuočių lietui buvom visiškai nepasiruošę. Ir, aišku, šito išbandymo neišlaikėme. Su nostalgija galima prisiminti be paliovos tolstančius laikus, kai pagrindinės šiukšlės buvo per kelis metus suyrantys popierius ir kartonas, na, dar metalas ar stiklinė tara, o polietileną tada dar pakankamai mažai naudojome. Ir žymiai mažesni viso to kiekiai buvo. Dabar gi šiukšlintojų sąžines turėtų slėgti ne vien tie tūkstančiai tonų, vienos akcijos metu suvežtų į sąvartynus, bet ir neišmatuoti šiukšlių kiekiai, pasilikusių voliotis kur numestos. Viliamasi, kad padėtį turėtų pataisyti besivystanti centralizuota atliekų surinkimo sistema. Tai teisinga tik iš dalies. Mokantis už šiukšlių išvežimo paslaugą pilietis neveš jų miškan. Gerai, jei tuo viskas ir baigtųsi. O kas, jei surenkami didesni, netelpantys konteinerin kiekiai, statybinės atliekos, kurias reikia vežti atskirai ir už tai mokėti? Štai už padangas įmonėms, o piliečiams už didesnį nei keturios padangos per metus kiekį reikia mokėti papildomai. Tad taupūs tautiečiai greit suprato, kad pigiausia jų atsikratyti pakelėse ar kur kitur toliau nuo savo namų. Šiuo visuotinės automobilizacijos laikmečiu nukankama į atokiausias šalies vietas. Švystelti pro lekiančio automobilio langą butelį ar cigarečių pakelį vis dar normalu. Negi tą šlamštą palikęs automobilyje namo vešies? Miško kirtėjams ir medvežių vairuotojams palikti švarią savo darbo aplinką – taip pat vis dar sunkiai įveikiama užduotis.

Nustebtume iškylų į gamtą vietose neradę jokių pakuočių. Tai daugiau išimtis iš taisyklės. Jos liudija apie ten besilankančiųjų pomėgius, socialinę padėtį, progas dėl ko ten lėbauta, net profesiją ir dar daug ką. Analitiškas protas čia net mokslui erdvės surastų. Taigi esame vis dar nelygioje kovoje su šiuo blogiu. Įrengiant poilsiavietes jau daug metų visaip bandoma įsiteikti šiukšlintojams. Greta lauko baldų ir kitų būdingų infrastruktūros elementų nepamirštama pastatyti ir šiukšliadėžes. Bet ir šiuo atveju tenka teigti, kad iškylų gamtoje mėgėjai demonstruoja tiesmuką panieką dėl jų besistengiantiems žmonėms. Dažnas atvykėlis „nepataiko“ šiukšliadėžėn ir margaspalvėmis pakuotėmis „pražysta“ visa poilsiavietės teritorija. O ir šiukšliadėžėse paliekamos ne tik vaišėms gamtoje atsivežtų maisto produktų pakuotės, bet ir per ilgesnį laiką automobilyje sukauptas „turtas“. Patarnautojai juk surinks... Kad negerbiančią kitų pastangų visuomenės dalį perauklėti bus sunku, liudija ir vienas pavyzdys. Norėdami nors kiek kultūringesne linkme pakreipti mažose išnykusio Beržynės kaimo kapinaitėse, esančiose Karšuvos girioje, palaidotų žmonių artimųjų elgesį, pastatėme šiukšliadėžę su prisegtu prašymu nemesti ten lapų ir šakų. Deja, jau kelintą kartą pamatome priešingą rezultatą ir išvertus šiukšliadėžę tenka perrinkti jos turinį, lapus su šakomis paliekant aplink augančiam miškui.

Vieno profesinio seminaro metu lankantis Didžiojoje Britanijoje į akis krito ideali tvarka nacionaliniuose parkuose esančiuose pažintiniuose takuose. Ir jokios šiukšliadėžės. Anglai savo strategiją aiškina paprastai. Jei atvykęs atsipūsti į gamtą asmuo atsineša tai, nuo ko susidaro atliekos, jis turi jas sugebėti pasiimti atgal su savimi. O šiukšliadėžes dar reikia nuolat prižiūrėti jas valant. Be to, dalį jų turinio išblaškytų vėjas ar išnešiotų maisto ieškantys varniniai paukščiai. Tad šiukšliadėžių tiesiog atsisakyta.

Sunkoka suprasti ir kai kurias valdiškas įstaigas. Nori to ar ne, bet kartais jų darbuotojai prisideda prie ne kokio savosios institucijos įvaizdžio formavimo. Štai Karšuvos girioje pakelėje aptikęs specialios polietileninės juostos su atitinkamais užrašais, pririštos ant medžių, draiskanas, sužinojau, kad čia pareigūnai atliko kažkokio įvykio tyrimą. Kitame tos pačios girios kampe prisegti ant pušų kamienų polietileninėse įmautėse ilgokai puikuojasi tekstai, pranešantys, kad judi kariško žygio dalyvių takais ir jau pasiekei tašką „B“. Panašiai elgiasi ir orientavimosi varžybų rengėjai, nesiteikdami nusirinkti popieriaus lapų nuo specialiai paženklintų medžių. Ne vien pagirti galima ir kelius prižiūrinčios įmonės darbuotojus. Štai nurinkę miško pakelių grioviuose gulinčias šiukšles, paliko pūpsoti jau senokai ten numestas padangas, kol Tauragės miškų urėdijos miškininkai nesiėmė iniciatyvos išvežti jas savo lėšomis.

Taigi iki kito pavasario talkos yra apie ką pagalvoti. Svarbiausia – ką daryti, kad talkos netaptų amžinomis nepaliaujamo Augijaus arklidžių mėžimo akcijomis?

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras