Ruošiamės miesto šventei(1)

2014-05-21 13:18
Renaldo Malycho nuotrauka

Repeticija pilies kieme. Orestas Valančius, Eugenijus Kriaučiūnas, Genovaitė Urmonaitė ir Gintaras Žemaitis. Žiūrovai spektaklį išvys gegužės 25-ąją, 15 val., Pilies aikštėje. Renaldo Malycho nuotrauka

Esu dėkinga šventės organizaciniam komitetui, kad „Mažosios scenos“ teatro spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“ – įtrauktas į šventės programą.

Juk šie metai – Teatro metai. Rugpjūtį sueis 115 metų nuo pirmojo viešojo vaidinimo Palangoje. Pasitelkusi vaizduotę ir remdamasi amžininkų liudijimais, bandau įsivaizduoti tą tolimąją vasarą. Uždrausta lietuviška spauda (1864–1904), draudžiamos spausdinti lietuviškos knygos, veikia slaptos lietuviškos mokyklos... Bet lietuviai žino – jie turi Martyno Mažvydo „Katekizmą“ (1547 m.), Mikalojaus Daukšos „Postilę“ (1599 m.), Kristijono Donelaičio „Metus“ . Tad kas dabar, XIX amžiaus antrojoje pusėje, bando lietuvius suvaržyti, paniekinti? Carinė Rusija persekioja lietuvišką kalbą, baudžia žmones, imasi represijų. Bet liaudis kovoja: buriasi į draugijas, išleidžia pirmąjį laikraštį, vyksta slaptieji lietuviški vakarai, vis garsiau skamba „Varpas“. Dieve, repetuoti pasislėpus?! Suburti artistus, kad jie patikėtų, įtikėtų, buvo verta. Pirmojo spektaklio organizatoriai, esu tikra, tuo patikėjo patys, kai pamatė žmones, į vaidinimą plūstančius lyg į atlaidus. Didžiai meniško niekas nelaukė ir nesitikėjo. Tikslas buvo kitas, ir jis pasiektas. Tai buvo Tautos šventė...

1999-ieji. Sugalvojau renginiui pavadinimą „Mes vaidiname po 100 metų“ ir ėmiau repetuoti spektaklį „Amerika pirtyje“ su liaudies teatro artistais. Šventė įvyko liepos 10 dieną Lakštingalų slėnyje. Artistai, gausus tautiniais rūbais pasipuošusių choreografės Stasės Čilinskienės šokėjų būrys, lydimi Alfonso Sadausko vadovaujamo Muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestro, žygiavo į slėnio estradą, kur skaitė pirmojo spektaklio dalyvio prisiminimus, plieskiant kaitriai vasaros saulei vaidino dar taip neseniai atgavusiai laisvę Lietuvai.

Manau, praėjus dar 15 metų spektaklis yra ir aktualesnis, ir reikalingesnis,nes turime šiandien dar labiau dėl ko nerimauti ir dar labiau branginti ir saugoti tai, kas iš tiesų kiekvienam yra šventa. Šiandien mes turime labiau galvoti apie kitus. Ir dirbti dėl kitų.

Tad mano kūrybinė grupė: Lina Misiulytė, Eugenijus Kriaučiūnas, Orestas Valančius, Edmundas Mažrimas, Gintaras Žemaitis, Alpridas Lukšas, širdyje pasakėme – DAROM. Ne dėl savęs, dėl tautos. Nesistengiau sudaryti lengvų sąlygų dirbti. Neturime kur repetuoti? Sėdime Pilies kieme, iš pastato sklinda muzikos garsai, aktorė Vida Meiland sako: „Konservatorija“. Aš gi antrinu, kad asociacijos „Mažoji scena“ teatro katedrai per dešimt metų taip ir neatsirado vietos. Vyrai gi, kaip ir prieš šimtmetį, nenusimena ir tvirtina, jog jų kiemas, dangus, o ir gatvė dar lieka...

Vieną šeštadienį su artistais vykstu į Šiaulių dramos teatrą, kurio direktorius kraštietis Antanas Venckus paskolina spektakliui rūbus (tuo pačiu teatre dar pažiūrime Jono Vaitkaus režisuotą Vaižganto „Nebylį“, verslininkai A. ir V.Jorudai „sumeistrauja“ dekoraciją, su gera nuotaika „patampyti“ armoniką ruošiasi A.Lukšas, Saulius Bartkus „gamina“ programą, Rimas Martinkus paskolins mikrofonus, Pranas Bučinskas iš Dauglaukio „atšers“ kumelę, kuri turi būti stipri, kad nuvežtų siuvėją Vincą iki „rubežiaus“ (į Ameriką!), iš visų pakampių renkame rekvizitą, o tikra teatralė Jolanta Kazlauskienė prabėgdama klausia, kuo padėti, skolinuosi iš tautodailininkės Petrutės Olendrienės daug daug austų lovatiesių, o ji sako: „Dovanoju“.

Dėl visų Jų, dėl Jūsų, brangieji, ir gyvenu. Nes su kalbos dvasia, su praeitimi ateina daugybė turtų. Čia ir dabar. Tik reikia mokėti juos paimti. O šventė bus graži. Prasminga.

Linkėjimas: tebūnie Miesto šventė – Tautos šventė.

 

Genovaitė Urmonaitė,

Asociacijos „Mažoji scena“ prezidentė

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras