„Lietuvoj autoritetą prarado bebrai ir gandrai“ – Marius Čepulis || Laikykitės ten(0) 

Laisvės TV

2018-12-20 10:48

„Laikykitės ten pokalbiuose“ vieši gamtos fotografas, ornitologas Marius Čepulis. Laidoje Marius pasakoja apie tai, kaip susidomėjo gyvūnais, kokias fotografijas svajoja padaryti ir kaip tenka maskuotis bei sėlinti prie laukinių žvėrių ir paukščių.

Interviu su M. Čepuliu ištrauka: 

Man visada įdomu, kai aš susitinku su žmogumi kuris yra išskirtinai įsimylėjęs tai ką jis daro nuo ko tai prasidėjo? Buvo koks lūžio taškas?

Meilė gamtai galbūt pirma prasidėjo nuo to, kai dar nemokėjau vaikščioti, ropojau keturiom ir kai važiavom su šeima skinti aviečių mane išmetė iš mašinos, kad aš ropočiau aplinkui. Pamačiau kirminą, tiksliau vikšrą, ir labai ilgai sėdėjau, žiūrėjau. Teta atėjo ir pasakė: tu būsi biologas. Tai čia mano pirmieji prisiminimai.

Kiek jums buvo metų?

1 – 2, mama juokauja gal 3 – 4. 

Papasakojo tėvai ir greičiausiai nebuvo taip. 

Aš prisimenu iš vaikystės tris prisiminimus: vikšras, stirna tokioje pievoje gražioje, rasotoje, kai mane tempė į darželį ir, kai dar tikrai nevaikščiojau, tai atvežė tėvai vėžius į kambarį. Aš jų išsigandau užsilipau ant lovos. 

Tėvai jums buvo davė labai įdomią pravardę. Tėvai jus vadino kaip?

Tėvai? Palaukite tuoj...

Jūs nežinot kaip tėvai jus pravardžiavo?

Mane tiek vadino visaip.

Na ir kaip jus vadino tėvai?

Vadino, kad aš tas, kuris lakstau paskui varnos uodegą. 

Čia labai ilga pravardė. 

O šitas buvo... Paganėlis. 

Va, žymusis mokslininkas iš Kapitono Granto vaikų. Tai labai smagi pravardė.

Na, todėl, kad aš užknisdavau visus su savo moksliniais faktais. Žinot, kur būna vienas moksliukas, kuris aiškina pastoviai: čia šitas paukštis yra toksai ir toksai, va čia nieko negalima daryti, va čia yra tokia uoga ir taip toliau. Nu tai su tokiu gyventi.

Ne, su tokiu neįmanoma gyventi, aš įsivaizduoju, kas per Kalėdas pas jus vykdavo, kai susirenka visa giminė ir Marius vienas šneka apie paukščius.

Ne, aš tylėdavau dažniausiai. 

Tai jums nepatiko Paganėlio pravardė?

Na, brolis iš manęs šaipydavosi, nes jam patikdavo, kai mane pravardžiuoja. O aš tai jaučiuosi truputėlį įvertintas, nes Paganėlis, nors koks jis loxas tame filme buvo, vis tiek mokslininkas. 

Kiek, apskritai, gamtos fotografijoje svarbu pasiruošimas, o kiek yra sėkmės? Ir ar yra buvę, kad pasiruošiate idealiai, o nieko nesigauna?

Tai dažniausia taip ir būna. Ta prasme nesėkmė, nesekas, aš sakau, dažniausiai. 30 procentų yra sėkmės, 70 – nesėkmės. Ir tu niekada nežinai, kaip pavyks. Šiandien a, pavyzdžiui, išvažiavau į mišką, po Šimonių girią vaikščiojau. Pravaikščioju visur – nieko, važiuoju, žiūriu – ant vieno pylimo danieliaus užpakalis. Sustojau, galvojau pabėgs. Ne. Aš spėjau išlipti, gražiai nufotografuoti ir tada jis pabėgo.  

Jūs čia važiuodamas pastebėjote danieliaus užpakalį ant pylimo? 

Na, čia buvo ryte anksti.

O ką jis ten darė ant to pylimo?

Valgė. Aš niekada nežiūriu į kelią kai važiuoju. Čia mamos mokykla yra, turėk 18 akių ir žiūrėk visur. Aš žiūriu į visas puses ir stebiu kelią. Esu tik vienam kalėjimo viršininkui įvažiavęs ir jis pats buvo kaltas. Čia atskira istorija. 

Aš žinau kad jūsų svajonių maskuotė yra negyvas briedis.

Iš kur traukiate tokius dalykus? Bet taip.

Na, mes visi turime įvairių svajonių, bet va ne kiekvienas sugalvotų į negyvą briedį lįsti. 

Aš skaičiau vieno fotografo atsiminimus. Jis gyveno Kamčiatkoje vienas ir fotografavo visokius ernius, meškas ir vilkus, kai jie ėda briedžius. Ir jis bandė užsimaskuoti į vidų ir nufotografuoti kaip iš vidaus tai atrodo, kai jie ryja tą briedį, o tu sėdi viduje. Tai viena iš mano svajonių ir yra būtent būti masalo vietoje. Na ne pačiu masalu, bet kad jie ėstų masalą, o tu va sėdi ir fotografuoji. Galbūt aš daryčiau protingiau –  įdėčiau fotoaparatą kuris pats fotografuoja, o pats atsitraukčiau ir spaudžiočiau mygtukus. Bet aš laisvai pasirašyčiau tam.

Daugiau Laisvės TV pokalbyje. 

 

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras