Jovarų pagrindinės mokyklos direktoriaus – fiziko ir žvejo laimikis(3)

2014-08-20 16:23

Buvę bendraklasiai po 30 metų. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Per  vasarą mokykloje karaliavusi tyla persigandusi  išsislapstė: erzelis, juokas, spygavimai ir orus bosijimas sruvo koridoriais, kilo laiptais ir, susiliejęs į krūvą, pažiro bučiniais ir apsikabinimais. Po 30 metų į susitikimą rinkosi  4-oji Jovarų (buvusios 5-osios vidurinės) pagrindinės mokyklos laidos 11 b klasė! Įkaitęs ir nustebęs fizikos kabinetas priėmė į savo glėbį net 24 savo šeimininko, Algimanto Kaminskio, dabar jau mokyklos direktoriaus,  pirmuosius auklėtinius. Anot jo paties – pirmąją meilę.

Išdidus auklėtojas išsitraukė sąrašą ir tradiciškai sužymėjo į žurnalą dalyvaujančiuosius.

– Mes šaunuoliai! – netilo klegesys.

Iš 34 susirinko net 23, o iš tikrųjų 25 – neatsispyrė pagundai prisijungti du vaikinai, išėję dar 8 klasėje.

– Kad pakilimai būtų statūs, o nuokalnės – kuo švelnesnės, – linkėjo klasės auklėtojas ir ragino atsakinėti trumpai ir aiškiai iš visų penkerių metų – tiek praėjo nuo paskutinio oficialaus susitikimo (o kiek dar tų neoficialių)?

Nė vieno susitikimo be klasės auklėtojo

23 metų Algimantas, ką tik iškeptas fizikas, energingas, mąslus, kartu – romiai principingas, gauna savo pirmuosius auklėtinius, kaip jaunas specialistas – ,,kaimietukus“ septintokus. O po dvejų metų, jungiant klases, jau turi visą krūvą devintokų – prilipinami ,,miesčioniukai“. Trumpai drūtai, buvo smagu! Auklėtojo gabumai žvejybai padėjo suvienyti didelę klasę: kas nepavykdavo griežtumu ar humoru, pavykdavo derybomis arba visus nesutarimus ir nesusipratimus ištirpdydavo abipusė pagarba. Gal todėl, kad nedidelis amžiaus skirtumas, panašūs pomėgiai: smagios pažintinės kelionės, turistiniai žygiai, žvejyba... Todėl nebuvo klasės susitikimo, kuriame nedalyvautų auklėtojas. Nereikėjo nuo jo slapstytis mokslo metais, smagu su juo prisiminti ir prabėgusius jaunystės metus, išdaigas, sunkius momentus, pasidalinti pasiekimais, pasidžiaugti baigtais mokslais, gimusiais vaikais, o dabar jau ir anūkais.

Pareiga mylėti gyvenimą

Nepriimta 11 b puikuotis turtais ir laimėjimais. Griežtai uždrausta būti susiraukusiems ar susireikšminusiems. Bet sunkią valandą tu išvysi draugų akis, jie tiesiog bus šalia. Gal to išmokė dešimtoje klasėje pribloškusi draugo Aivaro mirtis ir per kiekvieną susitikimą aplink jo kapą susispietus įprotis jam pasižadėti gyventi už jį, vadinasi, stengtis dvigubai, ir mylėti gyvenimą.

Kad ir su meile, gyvenimas bėga, ir gretos ima retėti... Pernai mirtis pakirto dar vieną klasės draugą: poetą, keliauninką Nedą, vertinusį draugystę, meilę, mėgusį riziką, gaila, nespėjusį išleisti antrosios savo knygos... Bet gerų žmonių pastangomis knyga ,,Vėju pavirsti ketinu“ išleista po jo mirties. Per susitikimą rūpestingoji klasės seniūnė Daiva kaip ašarą dalijo ir Nedo žodį ir ,,sumedžiotas“ (mažas tiražas) jo knygas.

Savo vaikams visi to linkėtų

Beje, ašarojama labai trumpai, nes tikriausiai nėra nė vieno klasėje, kuris nežinotų, koks sudėtingas ir sunkus kartais yra gyvenimas, o patirtis ir draugystė diktuoja: geriausi vaistai – juokas, smagūs prisiminimai ir šokiai iki aušros. Net ką tik gipsą ,,nusiavę“ trypčiojo! Juk tave ratas draugų prilaiko! Ir dauguma – žmonės, kuriuos tu pažįsti nuo pirmosios klasės. Kiekvienas savo vaikams to paties linkėtų... Kartu peržengti mokyklos slenkstį, kartu su atestatais ją palikti, po 30 metų taip gausiai susirinkti. Ir atrodo, jog ne tik mokyklinėse nuotraukose tau 18-olika, bet ir širdyje. 

 

Diana Gečaitė-Kazlauskienė,

buvusi mokinė

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras