A. Guoga. V. Mazuronis. Ar ateities kartos dar turės miško?(0)

2017-04-28 09:33

Karštas diskusijas sukėlusi miškų urėdijų reforma paskatino atidžiau pasiaiškinti kas, kodėl ir kaip. Ar tikrai skauda be reikalo, o visas miškų sektorius laikosi vien ant romantizuoto, medžiais besirūpinančių, miškininkų įvaizdžio? Deja, pradėjus kalbėtis, pasimatė nemažai nesuveržtų mazgų tarp valdžios ir urėdijų. Nors pradžioje buvo galima sveikinti valdininkus už inicijuotą reformą, tačiau vėliau tapo aišku, kad viskas ne taip žalia, kaip atrodė pradžioje. Matyt, per vešlią lapiją už savo kabinetų langų, valdantiesiems tapo sunku įžiūrėti, kas vyksta ant planuojamų reformuoti urėdijų žemės.

Kur baigiasi diskusija, prasideda spėlionės

Kilęs pasipriešinimas dėl reformos aiškiai parodo du dalykus: pirmas, reforma sujudino skaudžius ir sujudinti reikalingus taškus; antras, reforma nebus efektyvi, jei bus nuleista ant miškų ūkyje dirbančių žmonių galvų, neturėdama jokio reformą įgyvendinančių žmonių palaikymo. Nors valdžia urėdijų reformą grindžia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijomis sustiprinti valstybinių miškų ūkio valdymą, tai neturėtų tapti priežastimi nežinioje palikti visą miškininkystės sektorių. Kyla klausimas, kodėl reformos sąlygos svarstomos neišlendant iš kabinetų? Ar taip abejojama miškininkų kompetencijomis, ar manoma, kad valdininkai patys geriausiai miškų reikalus išmano? Bet kokiu atveju, jei yra problema ją būtina spręsti kartu su specialistais. Reformos „nuleidimas“ žemyn ne tik skaldo visuomenę, bet ir kelia joje sąmyšį bei pasipiktinimą.

Nei urėdai, nei miškininkai aiškiai nesupranta kas tiksliai bus reformuojama, kokiais mastais ir kaip tai palies urėdijų darbuotojus. Viskas, kas žinoma, tai kaltinimai esą urėdai siekia pasipelnyti, miškų ūkis veikia neskaidriai ir neefektyviai. Įžeisti ir sutrikę miškininkai, aišku, ėmė priešintis ir taip prasidėjo ginčų lavina. Visuomenės skaldymas dar niekada neatnešė naudos nei vienai valstybei, todėl akivaizdu, kad čia svarbiausias uždavinys – užmegzti diskusiją, bendradarbiauti.

Juolab, kad patys miškininkai nėra griežtai nusistatę prieš urėdijų veiklos pertvarkymo idėją. Daugelis iš jų sutinka, kad smulkių urėdijų apjungimas, viešųjų pirkimų ir apskaitos centralizavimas būtų naudingas. Tai rodo, jog Vyriausybei trūksta derybinės patirties. Aklai vadovautis EBPO rekomendacijomis nėra geriausias variantas. Nėra visiems tinkančių receptų ir kiekvienas pertvarkymas turėtų būti pritaikytas pagal atitinkamos valstybės poreikius.

Užmojai geri, bet priemonės netinkamos

Šiuo metu pateikti miškų našumo rodikliai kontraversiški. Valdžia rodo vieną, urėdijos kitą. Įdomu iš kur paimti šie skaičiai? Mūsų manymu, vertinant miškų ūkio efektyvumą, svarbu vertinti ir miškų prieaugį, kuris tolygus valstybės turto augimui. Šalia to, pagrindiniai miškininkystės tikslai lieka tie patys – didinti miško išteklių kiekį ir grąžą valstybei bei racionaliai naudoti miško resursus. Valstybinės miškų tarnybos pateikta statistika rodo, jog kasmet miško ploto ir medienos tūrio tenkančio vienam gyventojui didėja. Tai reiškia, jog miško užauga daugiau nei iškertama. Atrodo, galime džiaugtis, kad mūsų vaikai turės miško, tačiau ar jo turės anūkai? Jei bus reformuojama be aiškaus veiksmų plano, kažin.

Dabar urėdijų reforma panaši į iš naujo statomą namą. Nugriaunam senąjį, vietoj jo statom naują, funkcionalesnį. Idėja graži, tačiau statybos vyksta padrikai ir be krypties. Nėra nei inžinerinių planų, nei sąmatos, o ir statybininkai neinformuoti apie darbų eigą. Galiausiai, neaišku kiek kainuos pats namo išlaikymas, kas jame gyvens ir kaip šeimininkaus. Trūksta sistemiškumo, nustatant ne tik priemones, bet ir bendrą viziją ko norima pasiekti. Negalima tiesiog sugriauti iki šiol veikusios sistemos nežinant, kas bus kuriama vietoj jos, kam atiduotos jos funkcijas, kaip užtikrintas veiklos nepertraukiamumas. Ar tikrai toks turėtų būti profesionalų Vyriausybės pasiūlymas?

Statybos prasideda nuo pamatų

Kai turime problemą, ieškome jos sprendimo. Šiandien kalbame apie 42-jų urėdijų naikinimą ir vienos valstybinės įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ steigimą. Argumentai paprasti – sutaupysim kaštų, užtikrinsime skaidrumą, efektyvumą, tačiau ar tikrai nuo to galo pradedame? Juolab, jog turime Generalinę miškų urėdiją, kuri savo rankose turi įrankius, galinčius užtikrinti skaidrumą. Pokyčius derėtų pradėti kryptingai, pirma apjungiant smulkias urėdijas, sutvarkant miškų rezervą.

Pastarasis yra strateginis valstybės, o tai reškia mūsų visų, turtas, kuris gelbsti krizių ir sunkmečio metu. Kol laikai geri, svarbu užtikrinti, kad šis turtas augtų ir plėstųsi, tačiau tam, be abejo, reikia žmonių, kurie supranta, prižiūri ir rūpinasi.

Galų gale, raginame reformos autorius nepamiršti, kad kalbėdami apie miškus – kalbame ne vien apie pinigus. Kabinetiniu-vadybiniu-biurokratiniu požiūriu sutaupyti, optimizuoti ir padidinti pelną – lengva, bet miškai – nėra tik pinigai. Tai ir mūsų rekreacija, mūsų poilsis, mūsų turizmas, mūsų gyvosios gamtos buveinės, ekologinis potencialas, netgi kultūra ir istorija. Kaip tai palies šiuos išvardintus, savo prasme ir nauda – neekonominius, dalykus? Kiek galime sau leisti kirsti, kad nebūtų pažeisti kiti visuomenės ir gamtos interesai? Riba – siaura, ją pažeidus – teks atstatinėti ištisus dešimtmečius.

Neramu, kad tokia reforma, kokia pasiūlyta dabar, gali neatnešti norimų rezultatų. Ką reiks daryti tada, kai paaiškės, jog apsiskaičiuota? Todėl raginame Vyriausybę gerokai daugiau bendrauti su urėdijomis ir kartu pateikti suprantamą bei visoms interesų šalims priimtiną, aiškiais etapais įgyvendinamą reformos pasiūlymą.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras