Atviras laiškas merui, viešai demonstruojančiam taiklią ranką ir akį(65)

2016-01-13 12:24

Tauragės rajono savivaldybės administracijos nuotraukos

Esu dviejų vaikų mama. Nuo pat gimimo gyvenu Tauragėje. Keitėsi santvarkos, valdžios, miesto vadovai, tačiau man ir mano šeimai šis miestas visad buvo ir, manau, bus pats mieliausias. Niekada nesiekiau jokio viešumo ir dar niekada viešai nesu išsakiusi savo nuomonės. Tačiau šįkart nebeapsikenčiau. Kreiptis į viešumą paskatino bene pirmoji žiniasklaidoje paskelbta naujųjų 2016 metų žinia, kad mano gimtajame mieste ir netgi toje pat mokykloje, kurią kažkada baigiau ir kurioje dabar mokosi mano vaikai, iškilmingai atidaryta šaudykla

Iš pirmo žvilgsnio – kas gi čia tokio. Atidaroma naujoviška lazerinė šaudykla, kuria galės naudotis ir mokytis šaudyti ne tik moksleiviai, bet ir plačioji visuomenė. Su šypsena prisiminiau, kaip prieš daugelį metų besimokydami toje pat mokykloje (tiesa, tuomet ji buvo Tauragės 1-oji vidurinė) mes, ir mergaitės, ir berniukai, privalėjome mokytis šaudyti rūsyje veikusioje šaudykloje. Per karinio mokymo pamokas privalėdavome išmokti išardyti ir surinkti šautuvą ir kuo taikliau pataikyti į taikinį. Prisipažinsiu, niekada šitų pamokų nemėgau ir šaudyti man nesisekė.

Keitėsi santvarkos, mokyklose nebeliko pradinio karinio parengimo pamokų. Nežinau, gerai tai ar blogai, tačiau pripratome manyti ir jausti, kad gyvename po taikiu dangumi ir mokytis ginti tėvynę mokyklos suole nereikia. Padėtis keičiasi, pasaulis žvangina ginklais. Ir kaip bebūtų keista, karinis mokymas pamažu vėl žengia į mokyklas. Nežinau, ar moksleivių išmokymas šaudyti padėtų išsigelbėti nuo priešo, jei toks Lietuvą pultų. Visad maniau ir tebemanau, kad tai ne mokinių ir ne eilinių miesto ar kaimo gyventojų, bet kariuomenės reikalas. Ir nesuprantu, kodėl reikia vaikus mokyti šaudyti.

Rašyti šį laišką pirmiausia paskatino internete ir rajono laikraščiuose pamatytos nuotraukos apie iškilmingą šaudyklos atidarymo ceremoniją. Seimo narys, rajono meras, net pats krašto apsaugos ministras, kiti aukšti politikai šypsodamiesi pozuoja žurnalistams su šautuvais rankose. O štai prie savivaldybės paskelbtos informacijos apie taiklią mero akį dar pridėtas taikinys su rajono mero S.Mičiulio sugebėjimais. Pažiūrėkite – kaip meras gerai šaudo. Tik tas viešai pademonstruotas taikinys su jame užfiksuotais mero šūviais man priminė žmogaus figūrą – meras pataikė į dešimtuką, pačius svarbiausius gyvybinius organus. Ir viešai tuo džiaugiasi.

Ir čia pat skaitau mero žodžius: „Tikiu, kad mums pavyks surasti galimybių ir įrengsime lazerinę šaudyklą su judančiais taikiniais. Kadangi minėti objektai bus atviri visuomenei, Tauragė galėtų pritraukti kariniu turizmu ir aktyviu poilsiu besidominčius turistus“. Tikriausiai suprantame, ką simbolizuoja judantis taikinys – žmogų, na, kitu atveju gyvūną, kuriuos reikia nušauti. O mero viltis Tauragėje ugdyti karinį turizmą mane tiesiog pritrenkė. Ne istorinių objektų, kultūrinių ar sporto renginių turistai turėtų važiuoti į Tauragę, bet žaisti karą, mokytis šaudyti į priešus.

Argi esame tokie turtingi, kad leidžiame sau virsti karine savivaldybe, kai mūsų vaikai neturi galimybių vasaromis poilsiauti stovyklose, nes jos velniškai brangios, ir net Lietuvos mastais gana padoriai uždirbantys jų tėvai kelialapių prie jūros savo vaikams nupirkti neišgali (juk atlyginimai Tauragėje vieni mažiausių šalyje ir mero siekiamybė – 3000 naujų darbo vietų pati savaime dar nėra gėris, nes daugybė tokių darbo vietų yra apmokamos labai menku tarifu), kai mūsų savivaldybės vaikai neturi galimybės mokytis plaukti, nes baseinas tokiame nedideliame rajone, kaip Tauragė, mums dar per didelė prabanga, kai mokyklų stadionai virtę šunų išvedžiojimo aikštelėmis, nes savivaldybė neturi lėšų jiems renovuoti ar bent jau aptverti ir atitinkamose vietose įrengti tikrų gyvūnų išvedžiojimo aikštelių, kai neturime galimybių sutvarkyti kadaise gražiausios miesto vietos Jūros krantinės, kai kažkada buvusios geros ir gražios daugiabučių krepšinio aikštelės dabar virtusios nuolaužų likučiais. O štai 40 tūkstančių eurų šaudyklai įrengti valstybė randa nesunkiai. Tiesa, nė vienoje žiniasklaidos priemonėje neradau informacijos, kokiu būdu į tą šaudyklą galima patekti – reikia pirkti bilietą? Kas juos parduoda ir kiek jie kainuoja? Įdomu, kam atiteks tokiu būdu surinktos lėšos? Tokiuose projektuose pinigai paprastai vaidina ne paskutinį vaidmenį.

Vis dėlto nuoširdžiai tikiu, kad Tauragė ateityje taps ne kariniu, o savo vaikais gebančiu pasirūpinti miestu, kai kiekvieno daugiabučio kieme bus įrengtos bent minimalios sporto aikštelės ir pirmiausia girdėsime bumbsintį kamuolį, o ne šūvius.

Tauragiškė dviejų vaikų mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi)

Skaityti komentarus (65) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras