Greitieji kreditai – grėsmė nacionaliniam saugumui(0)

Povilas GYLYS

LR Seimo narys

2015-10-08 13:33

Povilas Gylys

Prieš maždaug du su puse metų manyje pradėjo formuotis nuostata, kad taip vadinamų greitųjų kreditų reiškinyje yra didelė viešojo blogio, antiekonomikos dalis. Maždaug tuo metu mano sutiktas molėtiškis, vaikystės draugas Jonas papasakojo savo mergaitės istoriją. Ji greitųjų kreditų bendrovėje pasiskolino virš 1000 litų, kurie per trumpą laiką virto daugiau nei 6000 litų skola. Mergina emigravo, bandė slapstytis Jungtinėje Karalystėje... Ši istorija paskatino mane paruošti įstatymo pataisą, kuri riboja lupikišką skolinimosi kainą. 

Dar labiau sukrečianti yra nauja istorija, kurią man papasakojo kaunietis Kazys Jankauskas. Jo  sūnus Darius, patekęs į greitųjų kreditų karuselę, pasitraukė iš gyvenimo. Jam buvo tik devyniolika... Tai individualios ir šeimų istorijos. Jų tūkstančiai.

Pažvelkime ir į bendrą paveikslą visos valstybės mastu. Iš karto įspėju – statistika yra kraupi. Oficialūs Lietuvos banko duomenys rodo, kad šių metų birželio 30 dienai yra užregistruoti 7849 turto areštai. Tik per pirmą šių metų pusmetį tokių areštų padaugėjo ketvirtadaliu. Beveik 8000 Lietuvos šeimų yra patekusios į greitųjų kreditų bendrovių gniaužtus!  Iš viso išieškotojams ir teismams išieškoti aukščiau minėtai datai perduota 136,4 tūkstančių kredito sutarčių. Bendras pradelstų paskolų skaičius pasiekė 174 tūkstančius.

Už tų skaičių slypi tūkstančiai apgriautų ar sugriautų asmenų, taip pat šeimų gyvenimų. Žmonės puola į neviltį, depresiją, „gelbėjasi“ alkoholizmo, narkomanijos liūne. Dalis jų, bėgdami nuo išieškotojų, emigruoja...

Šio reiškinio žala yra milžiniška ir ji didėja. Naikinami ne tik asmenų, bet ir šeimų finansai, šeimų ekonomika apskritai. Naikinamas žmogiškas kapitalas. Taip plinta, vis didesnius mastus įgauna antiekonomika, kuri trikdo tikrus ekonominius, t.y. turto kūrimo procesus. Greitieji kreditai ne absoliučiai, bet didele dalimi pasireiškia kaip turto naikinimas, o ne jo kūrimas. Tokį naikinimą ir reiktų priskirti antiekonomikai. Spartus pastarosios plitimas yra grėsmė ekonominiam šalies saugumui. Vadinasi, grėsmingas greitųjų kreditų pagimdytas antiekonomikos augimas turėtų kelti nerimą valdžiai – Prezidentei, Vyriausybei, politinėms partijoms. Taip pat ir valstybiškai mąstančiai žiniasklaidai.

Deja, tenka susidurti su visišku elito abejingumu. Tam gali būti dvi priežastys – problemos prigimties ir masto nesuvokimas bei galinga greitųjų kreditų bendrovių įtaka. Pirmiausia – finansinė.

Jau daugiau nei du metus bandau pasiekti, kad galiojantis (dar Remigijaus Šimašiaus inicijuotas) Vartojimo kreditų įstatymas būtų pataisytas. Tačiau Vyriausybė ir ypač Finansų ministerija iki šiol faktiškai blokavo įstatymo pataisas. Dar 2013 metų pradžioje Vyriausybė man, kaip Seimo nariui, raštu yra pažadėjusi, jog ji pateiks SISTEMINES, kompleksines pataisas dabar galiojančiam įstatymui. Tačiau pažadas nebuvo vykdomas. Mudviem su Seimo nariu Rytu Kupčinsku spaudžiant  buvo įkurta darbo grupė įstatymo pataisoms paruošti. Tačiau tos darbo grupės vadovas dėl apsileidimo ar dėl kitų motyvų nesugebėjo sukviesti darbo grupės daugiau kaip pusę metų. Dabar jis pradeda ieškoti kaltų...

Neapsikentęs pats paruošiau įstatymo pataisų projektą. Jame siūloma likviduoti neatsakingo skolinimo spragas, t.y., kad negalėtų skolintis pajamų neturintys jaunuoliai, kad negalima būtų skolintis kito žmogaus vardu ir t.t. Seimo plenariniame posėdyje jam buvo pritarta po pateikimo, tačiau tolesnis dokumento svarstymas kažkaip nutrūko. Nors buvo numatytas šių metų birželio 11 dienai...

Bėgant laikui ir „greitukų“ bendrovėms naudojantis įstatymo spragomis, darėsi vis labiau akivaizdu, jog kažkokios galingos jėgos stabdo procesą. Kas gali paneigti, jog tos jėgos – greitųjų kreditų bendrovės? Jos siekė dviejų tikslų – pirma, kad „skylėtas“ įstatymas nebūtų taisomas ir, antra, kad net jei jis būtų pataisytas, tai įvyktų kuo vėliau. Juk dabartinis įstatymo variantas šiam verslui reiškia „aukso gyslos“ egzistavimą. Taigi proceso vilkinimas „greitukų“ bendrovėms buvo labai naudingas.

Rugsėjo mėnesį įstatymas pagaliau buvo pateiktas Seimui, o spalio 1 d. pradėtas svarstyti. Įdomu buvo stebėti viešąją erdvę ir kai kurių politikų elgesį. Viešąją erdvę užplūdo straipsniai, interviu, kuriuose buvo kalbama apie tai, kokios geros yra greitųjų kreditų bendrovės ir kaip jos yra skriaudžiamos. Šia vienpuse pozicija buvo bandoma užgožti kitą nuomonę – kad greitųjų kreditų bendrovės atneša didžiulę žalą ir kad bendrojo gėrio labui reikia įvesti normalų, viešuosius interesus ginantį reguliavimą. Per tą laiką nei aš, nei mano bendraminčiai nebuvome pakviesti NEI Į VIENĄ laidą ar diskusiją televizijose ar radijuje. Net taip vadinamas nacionalinis transliuotojas blokavo kitą nuomonę ir užsiėmė greitųjų bobučių interesus atspindinčia propaganda. Nors gyvendama iš mokesčių mokėtojų pinigų  turėtų elgtis demokratiškai, užtikrinti savo eteryje nuomonių įvairovę, atstovauti, pirmiausia, viešą, o ne privatų interesą.

Įstatymo priėmimo procesas bus tęsiamas Seime. Dar nesu praradęs vilties, kad didžioji dalis Seimo narių atsitokės ir parems pastangas užkirsti kelią visiškai neatsakingam skolinimui, lupikiškai skolinimo kainai, kad parlamentarai parems „greitukų“ reklamos ribojimą.

Tokia pozicija leistų pažaboti „greitukų“ sukeliamos antiekonomikos mastą ir taip pagerintų ekonominę situaciją, padidintų bendrojo gėrio apimtis ir sklaidą mūsų šalyje. 

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras