Padorios politikos dekalogas(11)

Andrius NAVICKAS

2015-08-20 09:55

Andrius Navickas yra interneto dienraščio Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Seimo rinkimai vyks dar daugiau nei po metų. Tačiau jau dabar sparčiai daugėja siūlymų, kaip padaryti, jog Lietuva klestėtų. Ar ne keista, kad įspūdingas Lietuvos pertvarkymo  vizijas politikai ne įgyvendina, bet  tik pristato, supakavę į blizgų politinės programos ateičiai popierėlį. Beje, Vilniuje yra viena kavinė, kurioje puikuojasi užrąšas “Rytoj alus nemokamas”. Tačiau mes kiekvieną dieną gyvename “šiandien”.

Šiandien Lietuvos politiniame gyvenime trūksta ne tiek programų, kiek padorumo, sąžiningumo ir drąsos įkūnyti skambias deklaracijas. Visa tai paskatino  surašyti Padorios politikos dekalogą. Neabejoju, kad jis tinka bet kuriai partijai priklausantiems politikams. Kartu tai galėtų būti ir tam tikras kriterijus – kiek po metų į Seimą pretenduojantys kandidatai laikosi šio Dekalogo.

1. Kalbėti ne apie žmones, bet kalbėtis su žmonėmis.

Viena didžiausių Lietuvos politinio gyvenimo problemų – “politinės grietinėlės” atotrūkis nuo likusios visuomenės dallies. Net ir, regis, geranoriški politikai pradeda galvoti, kad “grietinėlės” problemos ir yra tikrosios Lietuvos problemos, nustoja net įsivaizduoti, kaip gyvena paprasti Lietuvos žmonės. Veiksmingiausias vaistas – nustoti ginčytis – “kas labiausiai myli Lietuvą”, nustoti lenktyniauti pažadais, bet kalbėtis su žmonėmis, klausytis ir įsiklausyti. Tai skamba, kaip paprastas dalykas, bet iš tiesų yra tikra politinio mentaliteto revoliucija.

2. Būti vilties, o ne baimės liudytojais.

Politika yra vilties, kūrybos, telkimo bendram darbui, o ne gąsdinimų ir manipuliavimo baimėmis vieta. Tai nėra vien deklaracija – tai kasdienė programa kiekvienam politikui, kiekvienam aktyviam piliečiui.  Nevalia apsiriboti vienkritika, nes tikrasis kelias - bendra sprendimų paieška, viltį gražinančios alternatyvos siūlymas.

3.Tiesti tiltus tarp žmonių, kur tik tai įmanoma.

Tiesti tiltą – tai reiškia ieškoti kito. Net jei kitas šiandien netaps draugu, tikėtina, kad kalbėjimasis jam neleis tapti bent jau aršiu priešu. Tiesti tiltą – tai ištiesti ranką, eiti pas žmones, ieškoti ne to, kas atskiria, bet to, kas jungia ir skatina veikti kartu.

4.Niekada nepamiršti, kad galutinė instancija yra sąžinė ir Dievas, o ne žiniasklaida ir rėmėjai.

Visų mūsų laukia galutinis Meilės Teismas, kruiame bus žvelgiama ne į mūsų įvaizdį, įrašus CV, bet į širdį, tai kiek sugebėjome būti žmonės kitiems, kiek puoselėjome tą Dievo padovanotą svajonę, kuri yra tikroji mūsų tapatybė.

5.Gerbti kiekvieno žmogaus orumą, taip pat ir savąjį.

Tai reiškia nenusiristi iki klouno, linksminančio potencialius rinkėjus. Šiandien labai trūksta politiko garbės kodekso. Net nebūtinai formalaus, detalizuoto, bet veikiau supratimo, kad egzistuoja tam tikra padorumo gramatika, kuriai joks politinis viekimas negali nusižengti.  Jei politikas pats negerbia savo profesijos, natūralu, kad iš jos šaiposi ir kiti.

6. Dovanoti save, o ne parduoti.

Politika – tai misija, o ne „įvaizdžio“ pardavinėjimas. Tik tas gali vadinti save politiku, kuris pasiryžęs dovanoti savo laiką ir energiją žmonėms, o ne paprasčiausiai „dirba politiku“ už atlyginimą.

7.Visada ieškoti ne patogaus, populiaraus, bet teisingo sprendimo.  Populistinė politika visai ne tai, kaip galima būtų spėti iš pavadinimo, kuri itin jautri  žmonių nuomonei. Tai politika, kuri siūlo neatsakingus, populiarius, bet ne teisingus atsakymus į svarbius klausimus. Lietuvoje, deja, įprasta problemas “užkalbėti”,  paslėpti po storu pažadų sluoksniu. Bėda ta, kad nesprendžiamos problemos pačios neišnyksta, kaip negydomos žaizods, bet virsta vis pavojingesniais pūliniais. Geriausias tas chirurgas, kuris aštriais įrankiais padaro tą operaciją, kurią reikia, o ne tas, kuris duoda kuo daugiau nuskausminamųjų,  tikėdamasis, kad kita krizė bus ne jo budėjimo metu. Pastarasis chirurgas net gali kurį laiką būti populiarus ir vertinamas labiau nei tikras specialistas, tačiau svarbu ne būti populiariu, bet iš tiesų išspręsti problemą.

8.Prisiminti, kad stiprus ne tas, kuris niekada neparvirsta, bet tas, kuris nuvirtęs turi jėgų vėl keltis.

 Geriau suklupti ar net skaudžiai susižeisti, ieškant tiesos ir teisingumo, nei likti pasyviu stebėtoju, tvirtinant, kad vienas ar keli žmonės nieko neglai pakeisti. Mokykimės iš savo klaidų, stenkimės jų nekartoti ir kartu suteikime galimybę vėl pakilti ant kokų suklupusiems.

9. Mylėti Tėvynę, kaip Dievo dovaną.

Kiekviena dovana yra tiek malonė, tiek išbandymas. Savinieka visada yra pralaimėjimas. Mums reikia ne skųstis ir aimanuoti, bet kasdien padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad Tėvynė taptų bent per žingsnelį gražesnė ir teisingesnė.  Bet kuri valstybė yra didi ne savo teritorija, materialiniais ištekliais, karine galia, bet tuo, kiek turi tikėjimo, vilties ir meilės.

10. Prisiminti, kad valdžia – tai pirmiausia tarnystė ir atsakomybė, o ne galia.

Politikas atstovauja žmonėms ir, panaudodamas jam suteiktas politines galimybes, tarnauja jiems. Pirmiausia – tarnauja silpniausiems, nes jiems labiausiai reikalinga valstybės globa. Jis įsiklauso į visus, bet ne pataikaudamas, o nuoširdžiai ieškodamas sprendimo, kuris atitiktų bendrojo gėrio principą.

***

Kai politikas nustoja tarnauti, jis tampa politikieriumi, politiniu tranu.   Išlieka tik tai, kas statoma ant tikro pamato, kas gyva. Nepainiokime iliuzinės gyvybės su tikra. Šiandien Lietuvos politikoje labai daug iškamšų, manekenų, imituojančių gyvus politikus. Tai politikai, kurie neturi pamato, bet tik dideles ambicijas ir valdžios geismą.

Kiekvieną rytą paklauskime savęs – ar mes dar netapome vienu iš jų? Didžiausia politiko nesėkmė – ne pralaimėti rinkimai ar kuris nors balsavimas, bet vidinė mirtis, virtimas iškamša. Galima kurį laiką apgauti kitus, kad vis dar esi gyvas. Tačiau tiesa visada išryškėja. Tuo labiau kad savęs niekada nepagausi.

Skaityti komentarus (11) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras