Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(6)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-12-10 06:03

Rimvydas Valatka

Pirmosiomis dienomis Tauragėje nugirdau tokį pasakojimą apie „prancūzinius“. Jo esmę galima perteikti vienu sakiniu: „Tai kas čia per gyvenimas, jei atmetus visas išlaidas per mėnesį tau nelieka 10 tūkstančių?“

Mūsų žmogus paprastai tokį požiūrį smerkia, vadina arogantišku. Nesiginčysiu su raukančiais nosį. O ir negalėčiau, nes nežinau, geras ar blogas žmogus tas aukštai kartelę iškėlęs „prancūzinis“, moka jis mokesčius ar ne, išvis ar jis egzistuoja, nes gal tai tėra Tauragės specifiką atspindintis folkloras.

Juolab, kad šįkart ne apie tai. Praeidamas pro Bažnyčių ir Vytauto gatvės kampinį namą, kuriame kažkas neišvaizdaus tokiai gatvei lipdoma, galvoju apie ambiciją. Kaip sparčiai galime judėti į priekį, ar išvis galime, jei jau mėnesį karščiausias ginčas – 7 ar 8 vaikai yra ta riba, kuri leistų Batakių mokykloje turėti atskiras pradinukų klases.

Skaičiau, kad buvęs rajono meras, mielas prietelius Sigitas Mičiulis sakęs, jog ir jis mokėsi jungtinėje klasėje, ir nieko. Aš taip nemanau, nors irgi ketverius metus mokiausi tokioje klasėje.

Man, nuo mažens individualistui, kuriam autoritetas buvo tik knygos, bet ne mokytojai, mokytojos dėmesio baltosios dėmės, kurios tokioje klasėje neišvengiamos, gal ir nepakenkė. Bet ar nepakenkė kitiems klasiokams? Gal priežasties to, kad kai kurie iš jų šiandien sunkiai suduria galą su galu, reikėtų ieškoti ir jungtinėse klasėse?

Galų gale, ar tai Tauragės lygio ambicija – 8 vaikai klasėje? Jei žinome, kad Batakiuose po metų kitų į pirmąją klasę ateis 10 ar 12 vaikų, ambicija būtų išlaikyti nesujungtas klases kad ir su trimis mokiniais. O jei tokios perspektyvos nėra, ką nesunku patikrinti, ambicija būtų jau dabar tokios mokyklos mokinius saugiai nuvežti ir parvežti į tokią mokyklą, kurioje mokytojas moko, o ne verčiasi per galvą. Nes vienintelė valstybės ambicija turėtų būti tik tokia – XXI a. lygio visų mūsų vaikų išsilavinimas, nepriklausomai nuo to, kur jie begyventų.

Geras išsilavinimas – vienintelis dalykas, kurį seniai galėtume duoti visiems vaikams, bet neduodam. Pustuštė mokykla ir jungtinės klasės yra ne ambicija, o nusikaltimas prieš mūsų vaikus. Ką bandom apgauti, sakydami, kad mokyklos su jungtinėmis klasėmis reikalingos miesteliui, bendruomenei?

O ar pagalvojame, kiek pinigų remontui sukišta į tokias mokyklas, kaip Adakavo, ir kitas, kurios dabar naktimis žiūri į mus tarsi gyvas priekaištas – juodais langais? Ar nebuvo galima to pinigų įmerkimo išvengti ir stiprinti likusias mokyklas?

Arba štai važiuoju per lietų prie Rambyno. Fantastiška vieta. Bet tik išlipi ir batai aplimpa purvu. Čia vis dar nėra grindinio. O ir kelias, kuriuo vasarą traukia vokiečių turistai, seniai prašosi remonto. Kodėl? 

Taip, tai tikrai ne Tauragės kaltė. Bet ar Tauragės ambicija negalėtų tapti – panašiai kaip Kauno mero Matijošaičio su Kauno rajono prijungimu – pradėti bent diskusiją dėl feikinės Pagėgių savivaldybės prisijungimo? Rajono ribos – tik ženklas popieriuje, o ne tikrovėje, kur niekas nei prasideda, nei baigiasi.

Bet koks proveržis tikrovėje prasideda nuo ambicijos. Kaip Tauragės bliuzo klubas, kuriame gal 20 žmonių praėjusią savaitę klausėsi dainininkės Deidrey Francois iš Kanados ir 4 profesionalių muzikantų pilno koncerto.

Kiek iš jūsų, skaitytojau, išvis žinote, kad Tauragėje yra tokio lygio bliuzo klubas? Kaip jums tai pavyko? – bandžiau klausinėti. Paskui supratau: klubo steigėjai turėjo ambiciją. Visa kita dažniausiai būna tik technikos reikalas.

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas rugsėjo 24-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras