Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(0)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-10-01 06:11

Rimvydas Valatka

Ne kasdien pasitaiko tokia proga. Dieną praeini Bažnyčių gatve. Prie liuteronų bažnyčios įkvepi švelniai aitraus pjaunamos žolės kvapo. Paskui Respublikos gatvėje su bibliotekos direktore Meilute Parnarauskiene išgeri puikaus espreso ir naminio mėlynių limonado studijoje „ResPublica“. O stojus vakarui jau skrendi virš Bažnyčių gatvės Vytauto Kiminiaus valdomu orlaiviu.

Abi bažnyčios iš oro – lyg žaislinės, tik dar gražesnės. Nespėji atpažinti vietų, kuriose lankeisi, o lėktuvėlis jau neša tave pažeme virš užtvankos, ir paskui tik žybt aukštyn.

Apačioje gražu, bet viršuje – tiesiog dieviška. Lietuva graži, tik iš aukštai dar mažesnė. Vos pakilus iš Tauragės pilotų klubo aerodromo prieš akis sublyksi Nemunas, o už jo jau ne Lietuva. Į dešinę atsiveria Kuršių marios. Blyksi besileidžiančios saulės spinduliuose. Net kraštelį Baltijos galima pamatyti iš Tauragės dangaus.

Dar kelios minutės, ir praskrendi Žygaičius, Pajūrio tvenkinius, Šilalę ir Lietuvos kariuomenės artilerijos bazę. Virš greitkelio Vilnius–Klaipėda gali skaičiuoti zujančius vilkikus ir grožėtis kitoje pusėje telkšančiu Lūksto ežeru.

Paskui virš milžiniško Šviniaus dvaro su apskritimo formos tvenkiniu, tiesaus kaip styga kelio į Tauragę ir buvusiose molio duobėse esančių tvenkinių ratu grįžtame į Tauragę. Šalia Jūros  – daili pora. Stankų ir Petrošių namai.  

Buvau girdėjęs, kad tos dvi šeimos yra įtakingiausios Tauragėje. Tik jų keliai nesutampa. Vieni socialdemokratai, kiti su liberalais. Šmėsteli: beveik kaip Montekiai ir Kapulečiai iš Shakespeare‘o tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“.

Daug gražių ir naujų namų. Iš viršaus greičiau pamatai, kas kažkada privatizuota gerai, o kas – be proto, tik su mintimi ką nors išspausti iš pigiai gauto pastato, įmonės. Bet tai pamiršti. Užburia žali laukų stačiakampiai, ūkiai ir prinokusių javų laukai.

Mąstau: kiekvieną abiturientą atestato įteikimo proga reikėtų valandą paskraidinti virš Tauragės. Kam? – paklausite. Tam, kad kai jaunuolis pabaigs mokslus ir svarstys, kur jam sukti, jam iš atminties išplauktų tie nepakartojami vaizdai. Kurie gal taptų ta svarstytina galimybe grįžti, apie kurią šiandien „Tauragės kurjeryje“ kalba meras Dovydas Kaminskas.

Kaip sugrįžo pats meras. Kaip sugrįžo ir tos pačios „ResPublica“ kavos studijos įkūrėjas Audrius Cibauskas.

Leidžiamės. Šalia besiganančios karvės nė nekrusteli. Prie angaro sutinkame dviračiu atmynusį kitą Tauragės pilotų klubo narį Vytautą Gedminą ir jo lekuojantį vilkšunį. Malonus vakaro pokalbis. V.Gedminas kurį laiką mokėsi vienoje klasėje su mano bažnyčios vyskupu Mindaugu Sabučiu. „Perduokit linkėjimų Mindaugui, – sako ir priduria: – vaikystėj buvom draugai“.

Vyrai įsišneka apie varžybas ir šiaip paskraidymus. Kiminius su savo mažu lėktuvėliu yra nuskridęs iki Londono ir atgal. Iki Vilniaus  – tik 50 min. skridimo.

Tauragės pilotų klubas – dar vienas sektinas gyvenimo Tauragėje pavyzdys. Septyni vyrai susidėjo pinigų, nusipirko gabalą žemės, pasistatė angarą, kuris niekam Europoje nepadarytų gėdos. Galima pasėdėti, išlenkti alaus bokalą, o reikalui esant ir pernakvoti.

Grįždamas į Tauragę prisimenu, kad štai šį vakarą turėjau galimybę pilies kiemelyje pasiklausyti Judith Owen ir Pedro Segundo koncerto, į kurį kvietė „Tauragės kurjerio“ direktorius Renaldas.

Ne kiekvieną dieną tokia atlikėja juk atvažiuoja. Bet ir ne kiekvieną dieną gali dukart praskristi virš Bažnyčių gatvės. Apskritai, kada paskutinį kartą turėjau tokį pasirinkimą? Ogi niekada.   

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas liepos 30-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.
Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras