Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(0)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-10-22 06:25

Rimvydas Valatka

Štai ir po švento Roko. Po šv. Roko – kaip ir po vasaros. Vasaros pabaigą įtvirtins gandrai, paliekantys mus per šv. Baltramiejų, kuris bus kitądien po Baltijos kelio 30-mečio. Bandau nuspėti, kiek šimtų žmonių iš Bažnyčių, tada, regis, vadintos Žemaitės vardu, ir kitų Tauragės gatvių išėjo į mūsų Didįjį kelią.

Apie ką jie mąstė? Kaip įsivaizdavo laisvę tada ir kaip mato dabar? Kaip susiklostė kelio žmonių gyvenimai? Kaip jie įveikė didžiųjų gamyklų krachą? Kaip atrado savo gatvę ir kelią laisvoje rinkoje? Ar atrado? Kiek šviesos liko širdyse tų tauragiškių, kurie atvira širdimi stojo į Didįjį trijų pavergtų tautų kelią?

Bažnyčių gatvė – paties Dievo duota vieta sustoti ir pamąstyti apie kelią po 30 metų. Teatleis kitos šio ir kitų miestų gatvės man už tokį pretenzingumą. Taip rašau ne dėl metaforos. Prisimindamas pranašiškus žodžius iš Tengizo Abuladzės filmo „Atgaila“, sudrebinusio nekaltųjų krauju permirkusius komunistų imperijos pamatus. Gatvė, kuri neveda į šventovę, neveda niekur.

Tikiuosi, Baltijos kelio dalyviai ir amžininkai dar pamena šį filmą. Pasirodė porą metų prieš Baltijos kelią.

Baltijos kelias – ta ilgiausia kada nors improvizuota trijų pavergtų tautų žmonių gatvė – mus  atvedė į Laisvės bažnyčią. O toliau buvo taip, kaip visada būna su tikėjimu. Arba jo turi, arba ne. Duota arba neduota. Tikėjimas gali išnykti, o gali jį rasti. Jei ieškai. Savo gatvės į šventovę.

Kelias kaip ir kelionė apskritai yra žmogaus gyvenimo sinonimas. Kelias išveda iš tėvų namų. Kelias leidžia pažinti tolimus kraštus. Kelias parveda į tėvynę. Tėvų namus.

Taip, kaip į gimtąją Tauragę parvedė Kaune apsistojusią, bet į Vokietiją uždarbiauti nuolat važinėjusią tauragiškę Ritą. Tą pačią, kurią praėjusiame numeryje aprašė „Tauragės kurjeris“. Tikiuosi, dar nepamiršote 1-ojo puslapio reportažo apie tauragiškės Ritos ir iš Nigerijos atvykusio, mūsų Žemės ūkio akademijoje ekonomiką baigusio Michaelio Tosino Akinyemio pasiryžimo gyventi, dirbti ir sukti savo šeimos lizdą Tauragėje.

Nigerietis išmoko lietuviškai, jam patinka ir Tauragė, ir čia jau sutikti žmonės. Michaeliui atrodo, kad visi tauragiškiai ir labai draugiški, ir tolerantiški.

Duok, Dieve, kad taip ir būtų. Tauragė, kaip ir visa Lietuva per amžius, – iki pat Antrojo pasaulinio karo – buvo atvira ir prielanki visų tikėjimų ir tautų žmonėms. Baltijos kelias grąžino Lietuvą iš neapykantos kitokiam šunkeliui, į kurį okupantai mus buvo prievarta išgrūdę.

Sugrąžino į gatvę, kuri visada ves į šventovę. Tegu ir ne tiesiausiu keliu. Tegu su tokiais recidyvais kaip Žiežmariuose ar Biržuose, kur žmonės savo sotumą ir godumą iškėlė aukščiau likimo nuskriaustųjų ir net vaikų.

Tiek daug gražių permainų Tauragės gatvėse, žmonių veiduose, drabužiuose. Kai palygini su 30 metų senumo fotografijomis.

Įeinu į „Irenos“ kirpyklą. Jei nežinočiau, kad čia Tauragė ir negirdėčiau lietuviškai, užsimuščiau spėliodamas, kurioje Europos šalyje esu. Mane kerpa nauja mašinėle. Tokią gal ne kiekviena kirpėja ir Paryžiuje turi.

Per saldžiai, tegu ir Baltijos kelio gražios sukakties proga?

Kitas ginčytųsi. Aš tik padėsiu ant stalo Europos Komisijos apklausos rezultatus. ES šalių žmonių buvo klausta, ką jie mano apie laisvą judėjimą ES, kai gali dirbti, mokytis, daryti verslą bet kurioj šaly. Kaip manote, kur daugiausia atsakymų buvo „taip“?

Pas mus. Net 94 proc. „taip“. Aplenkėme ne tik latvius (92 proc.), bet ir antroje vietoje likusius estus (93 proc.). Baltijos kelias veda.

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas rugpjūčio 20-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras