Turėdamas lazdą...(35)

2016-12-02 09:08

Edvardas Kochas

Turėdamas lazdą, rasi kam per sprandą tvoti – šią liaudies patarlę prisiminiau skaitydamas spaudoje apie bibliotekos direktoriaus Sigito Kancevyčiaus finansinius „nusikaltimus“. Juolab kad ir aš 1999 metais, tuometinis „Aušros“ vidurinės mokyklos direktorius, savivaldybės auditorių buvau padarytas dar didesniu finansiniu nusikaltėliu nei bibliotekos vadovas. Deja, tik viskas baigėsi ne taip, kaip buvo kažkur suplanuota. Aš likau savo poste ir jau ramiai dirbau iki 2009 metų, kol išėjau į pensiją, o audito grupės vadovė, pasirašiusi patikrinimo aktą, tapo eiline auditore. Kadangi per 30 metų dirbau biudžetinės įstaigos vadovu, man pakanka praktikos, kad į spaudoje paskelbtą audito medžiagą galėčiau žvelgti su šypsena. Manyčiau, tai būtų įdomu ir tauragiškiams.

Pažymoje teigiama, kad dalis darbuotojų, dirbančių 1,5 etatu, neišdirba reikiamo valandų skaičiaus ir tai pagrindžia UAB „Rimsauga“ ataskaita. Dėl to galimai neteisėtai panaudota net 12 558 eurai. Skamba labai grėsmingai, bet... Tikrai įdomu, kaip vairuotojas, prižiūrintis kelias įstaigos transporto priemones, valo ar tvarko jas, įsivaręs į skaityklos salę, kad jo darbo laiką užfiksuotų „Rimsauga“. Negi kompiuterininkas privalo kokios kaimo bibliotekos remontuojamą kompiuterinę techniką tempti į centrinę biblioteką, kad būtų užfiksuotas ir jo darbo laikas? Ir čia tik keli galimi atvejai iš aibės kitų. Be to, darbo sutarties įstatymas numato ir darbo atlikimo namuose galimybę. Ši praktika gana plačiai ir seniai naudojama biudžetinėse įstaigose. Štai mokytojai dalį darbų, už kuriuos numatytas atlyginimas, visais laikais atlieka namuose: taiso sąsiuvinius, ruošiasi pamokoms, projektinei veiklai, planuoja ir pan. Administracijos darbuotojai irgi dalį darbų (planavimas, ataskaitos, tarifikacija ir t.t.) dažnai atlieka namuose ir netgi po darbo valandų. Darbas, kuriam reikalingas susikaupimas, kruopštumas, kokybiškiau ir sparčiau atliekamas namuose, nes niekas netrukdo. Galų gale ne auditoriaus reikalas, kur darbai atliekami – darbovietėje, namuose ar viešnamyje – svarbu, kad jie atliekami laiku ir kokybiškai. Žinoma, verta sutartimi arba įsakymu nustatyti, kokius darbus galima atlikti namuose ir kokius darbovietėje, juk, sakykim, interesantų priėmimas ar aptarnavimas galimas tik darbovietėje. Štai ir visa problema, paversta didžiuliu lėšų švaistymu.

Gana smagu skaityti ir apie vairuotojo susidvejinimą: tą pačią dieną pusė jo važiuoja į Klaipėdą, kita pusė – į Dauglaukį. Kriminalas. Nurimkime, čia jokio kriminalo nėra, tik žinomas ir gana dažnai pasitaikantis atvejis, kai įstaiga turi tik vieną vairuotoją ir kelias transporto priemones. Vairuotojas tiesiog važiavo į Klaipėdą, o kažkas kitas, gal ir pats direktorius, – į Dauglaukį. Deja, kuras ir kitos eksploatacinės išlaidos tvarkomos per etatinį vairuotoją, todėl tą vairuotoją ir „perplėšė“ į dvi dalis. Problemos sprendimas: kelialapyje šalia vairuotojo pavardės darbuotojas, važiavęs į Dauglaukį, turėjo įsirašyti savo pavardę. Keista, kad auditorė kelia audrą vandens stiklinėje.

Labai rimtas kaltinimas mestas dėl darbuotojų mokymosi atostogų apmokėjimo: neteisėtai išleista net 7555 eurai, nes taryba yra uždraudusi apmokėti tiems, kurie mokosi savo iniciatyva. O mes imkime ir paskaitykime, kas rašoma Darbo sutarties įstatymo 210 straipsnyje:

„1. Šio Kodekso 181 straipsnyje nurodytiems darbuotojams, kurie mokosi, laiko stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas, ir darbuotojams, kurie dalyvauja neformaliojo švietimo programose turėdami darbdavių siuntimus, už suteikiamas atostogas šios įmonės moka ne mažesnį kaip vidutinį darbo užmokestį.

2. Darbuotojams, kurie laiko stojamuosius egzaminus ar mokosi savo iniciatyva, mokėjimo už mokymosi laiką klausimas sprendžiamas kolektyvinėse sutartyse arba šalių susitarimu“.

Šit kaip. Pasirodo, taryba stovi aukščiau už Seimą (ar bent įsivaizduoja), nes keičia Seimo patvirtintus įstatymus. Šiuo atveju mus domina to straipsnio antroji dalis. Iš audito pažymos matyti, kad šalys dėl to gražiai susitarė. Tiesa, žodžiu, bet tai nekeičia esmės. Viena, ką galėjo parašyti auditorė, tai maždaug tokio turinio rekomendaciją: „Rekomenduotina šalių susitarimą įforminti raštiškai, numatant sankcijas dėl mokymosi pažangumo, atodirbio laiko ir t.t.“

Keletas sakinių apie priedus. Kiekvienos įstaigos vadovas turi teisę skirti priedus, priemokas, premijas ar vienkartines pašalpas pablogėjus gyvenimo sąlygoms turimo darbo užmokesčio fondo ribose. Auditorius turi būti velniškai geras tos tikrinamos darbo sferos specialistas, kad sugebėtų objektyviai įvertinti, kiek priedas atitinka padidėjusį darbo krūvį. Mane sudomino pastraipa, liečianti 300 eurų mėnesinę priemoką bibliotekinių procesų optimizavimo inžinieriui V.Dadūrai už  rajono bibliotekų kompiuterinės technikos priežiūrą. Nesiimu spręsti, ar tai daug, ar mažai, bet palyginau su šiomis dienomis pasirodžiusia žinute, kad savivaldybės administracija, turinti Juridinį skyrių su penkiais juristais, perka juridines paslaugas iš Vilniaus advokatų kontoros, mokėdama 121 eurą už vieną valandą. MOKYKIS, KANCEVYČIAU, ir neužmiršk romėnų išminties: „Kas leidžiama Jupiteriui, draudžiama jaučiui“. Jei esi jautis, privalai jungą traukti ir himną Jupiteriui baubti. Kiek girdėjau, Tamsta priešingai pamekeni ir atmetei taikų mero pasiūlymą pačiam savo noru pasitraukti. Vadinasi, lazdos pasiilgai.

Lazdos principas, atsikratant kai kurių darbuotojų, seniai žinomas. Čia savotišką rekordą 1997 ar 1998 metais pasiekė tuometinis savivaldybės administratorius A.Paliutis, atleisdamas net tris savivaldybės įstaigų darbuotojus. Teismo sprendimu priteista suma už priverstines pravaikštas ir kompensacijos gerokai viršijo 100 000 litų, bet juos sumokėjo ne Paliutis, o mokesčių mokėtojai. Praėjus keleriems metams, tokią pat lazdą ant savo sprando išbandė ir pats Paliutis, kai jį atleido meru tapęs Viktoras Kovšovas. Ir šį kartą 50 000 litų nuostolius dengė mokesčių mokėtojai. Seniai pažįstu dabartinį merą Sigitą Mičiulį, laikiau protingu ir garbingu žmogumi, bet jei ir jis lipa ant to paties grėblio, jau abejoju, ar buvau teisus. Ir ko nelipti, jei žalą dėl ambicijų padengs ne savo, o mokesčių mokėtojų pinigais.

Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad nukrypimų, klaidų klaidelių bibliotekos darbe tikrai yra. Tai natūralu, kasdieniška, žmogiška, bet tai versti neteisėtu lėšų švaistymu ir dar nemažais mastais, gali tik nekompetentingas arba priverstas apsimesti kvailiu auditorius.

Edvardas KOCHAS, pedagogas senjoras

Skaityti komentarus (35) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras