Kada paskutinį kartą buvote pasimatyme?(6) 

2013-05-16 08:41
Renaldo Malycho nuotrauka

Renaldo Malycho nuotrauka

Susitikimas su žmogumi, kuriam simpatizuojate, visuomet kelia daug jaudulio. Teigiamo jaudulio, kurio į nieką neiškeistumėte. Kol ji kruopščiai dabinasi prieš veidrodį, jis mintyse dėlioja kupino įspūdžių vakaro planą. Paties pagaminta vakarienė prie žvakių šviesos, romantiškas pasivaikščiojimas gamtoje, kvietimas į mielą širdžiai renginį. Kartais užtenka ir paskubomis nupirkto gėlės žiedo, kad moters veidas nušvistų, o rankos apsivytų kaklą to, kuris ką tik jį įteikė. Gatvėse sutiktų tauragiškių pasiteiravome, kada paskutinį kartą jie lankėsi pasimatyme, ir kokių įspūdžių patyrė pačiame pirmajame, kurį prisimena.

 Justina:

– Štai dabar einu iš rytinio pasimatymo. Buvau susitikusi su draugu, ilgai kalbėjomės. Kartu esame jau daugiau nei metai, tačiau iki šiol matomės kasdien. Jis sugeba nustebinti. Beveik kas vakarą gamina vakarienę, vis pasikviečia kur nuvykti. Tiesiog nesėdime namuose, nes tai labai nuobodu. Mėgstu staigmenas, tad vaikinas nuolat jas ruošia. Tačiau nustebinti galiausiai jam taip ir nepavyksta, „išpešu“ viską tik gavusi kokią užuominą. O kadangi jis pleputis, nenutyli nieko. Abu suvokiame, kad savaime santykiai sėkmingi nebūna, reikia į juos įdėti daug darbo.

 

Marius:

– Turiu žmoną, tad į pasimatymus nebėra ko kviesti. Kodėl nekviečiu žmonos? Net nežinau. Reikėtų. Kartą nustebinau ją nusiveždamas į Švediją. Vykome į trijų dienų kruizą Baltijos jūrą. Iki šiol dažnai padovanoju gėlių. Be jokios progos. Nuvykstame į Taurų nuotykių parką. O šiaip Tauragėje nelabai yra kur nueiti. Kavinėse trūksta tam tinkamos romantiškos aplinkos. Pamenu, kai susitikome su žmona, vis kviesdavausi ją pasivaikščioti. Po Oko mišką ar šiaip kur. Gamtos juk Tauragėje netrūksta. Ar mane kada nors kvietė kokia mergina į pasimatymą? Seniai seniai. Pačiam buvo iššūkis nueiti. Tiesiog nuotykis.

 

Juozas:

– Pensininkas esu, tai ką jau čia kviesiu į pasimatymus. Štai partiečiai dažnai į pasimatymą pakviečia (juokiasi). Su žmona gyvename kartu 38 metus. Kiekvieną dieną matomės, tad apie pasimatymus negalvoju. Per jėgą ją pasivaikščioti ištempiu, tulpių iš sodo parnešu. Šiandien belieka prisiminti jaunystę, pirmuosius pasimatymus. Buvau būtinosios tarnybos kareivukas. Tarnavau Sovetske. Į pasimatymus 12 km vykdavau tanku. Merginos dievindavo karišką uniformą, todėl buvau ypač populiarus. Žavėdavau savo kariška laikysena. Už tokių vyrų, kurie netarnavo armijoje, moterys nesutikdavo tekėti – nevisaverčiais laikė.

 

Jolita:

– Pasimatymus jau seniai užmiršau, nes esu ištekėjusi. Su vyru susipažinome vienoje Tauragės kavinių. Mokiausi tuomet Kaune, tad kiekvieną penktadienį atskubėdavo pasiimti manęs, studentės, į gimtąją Tauragę. Eidavome pasivaikščioti. Viskas natūraliai klostėsi. Gėles, prisipažinsiu, šiuo metu dovanoja retai. Vis teisinasi, kad nieko nėra prisidirbęs, tad kam su jomis atgailauti. Gaila, norėtųsi sulaukti. Į kokį pasimatymą tikėčiausi būti pakviesta? Net nežinau. Pats kvietimas į pasimatymą kelia jaudulį. Patinka staigmenos. Pavyzdžiui, paskambina netikėtai ir pakviečia kur. Kai nežinai, kas vyksta, šiurpuliukai ima bėgioti. Svarbiausia, kad būtų graži, romantiška aplinka. Minčių, kaip galėčiau nustebinti vyrą, turiu ir pati, tačiau laukiu iniciatyvos iš jo. Vyrams pridera žengti pirmuosius žingsnius.

 

Kalbino Karolina Stažytė, fotografavo Margarita Pūdžiuvienė

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras