Kai vardadienis – valstybinė vidurvasario šventė(1) 

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2014-06-24 11:43
Karolinos Stažytės nuotrauka

Joninės tapo valstybine švente, o Jono vardas iki šiol išlieka vienas populiariausių Lietuvoje. Karolinos Stažytės nuotrauka

Jonas – išskirtinis vardas, reiškiantis „Dievas (Jahvė) yra gailestingas“. Ypatingas jis ne tik dėl to, jog šventas bei suteikiamas įvairių pasaulio kraštų gyventojams. Šio vardo garbei birželio 24-ąją visi, ne tik Jonai ir Janinos, pina vainikus, kūrena laužus, ieško miško gūdumoje slypinčio paparčio žiedo bei linksmai trypia iki ryto. Joninės tapo valstybine švente, o Jono vardas iki šiol išlieka vienas populiariausių Lietuvoje. Ir nors pernai Tauragėje gimė tik du Jonai, o šiemet – dar nė vieno, visoje šalyje praėjusiais metais registruoti net 243 šio vardo nešiotojai. Įdomu, o kokiomis nuotaikomis artėjančią šventę pasitinka tauragiškiai Jonai? Daugelis apklaustųjų patvirtino, jog didžiuojasi tuo, kaip yra vadinami. Nes šis vardas – skambus, istorinis, kuriantis ypatingą magiją. Bent jau trumpiausią metų naktį...

Jonas Kalvanas, Jovarų pagrindinės mokyklos tikybos bei Tauragės muzikos mokyklos fleitos mokytojas:

– Joninių eiline diena tikrai nepavadinsi. Kadangi giminėje ne vienas Jonas (tokį vardą turi ir pusbrolis, ir jo tėvelis, ir krikšto tėtis), visuomet minime šią šventę. Mano senelis buvo Jonas, tėtis irgi, tad, manau, reiks tęsti tradiciją ir savo sūnų Jonu pavadinti. Su žmona dėl to jau sutarėme (juokiasi – aut. past.). Senelis buvo kilęs iš Biržų krašto. Biržai – prie Latvijos pasienio, o latviai juk pamišę dėl Joninių. Todėl ir mums ši šventė dažniausiai būna kupina tradicinių papročių – visuomet gamtoje, visuomet su ąžuolo vainiku ant kaklo. Dovanų jokių nebūna. Ir artimuosius stengiuosi pasveikinti tik šiltu žodžiu. Gaila tik, kad Joninės birželio pabaigoje, nes tuomet daugelis pažįstamų ir draugų būna užsiėmę: kam egzaminai, kam atostogos užsienyje. Štai ir praėjusiais metais mano vardo dieną užgožė sesers vestuvės. Ir šiaip kasmet tas šventimas blanksta. Vaikystėje, kiek pamenu, atmosfera Joninių vakarą būdavo kitokia – ypatinga.

Jonas Samoška, Mažonų seniūnas:

– Metai iš metų norėjau nors kartą atšvęsti Jonines. Bet niekaip negalėdavau – vis dirbdavau. Kurdavau šventes kitiems Jonams. Tad šventinės nuotaikos tikrai nejausdavau. Šiemet galbūt pavyks, nes atguliau į ligos patalą – šiuo metu esu ligoninėje. Galiu švęsti tik susirgęs, keista, ar ne? Pamenu, smagiausia būdavo vaikystėje. Tuomet rasdavau ant durų ir vainiką pakabintą, gėlių padėtų. O šiandien svarbiausia, kad artimieji nepamiršta. Tokį vardą man mama suteikė krikšto tėčio bei Pagramančio bažnyčios klebono garbei. Man atrodo, jis ir dabar dar tarnauja Dievui. Gaila, kad šiuo metu Jonais mažai kas savo sūnus krikštija. Bendruomenės renginiuose vis mažiau Jonukų sutinku, gimimo liudijimo su įrašu „Jonas“ mažai kas beužsuka į seniūniją. O būdavo laikai, gal kokie 1958–1960-ieji, kai šis vardas buvo populiariausias. Man jis simbolizuoja pačią Lietuvą kaip valstybę. Labai gražus, šventas vardas. Šiandien visi skuba vaikus krikštyti kokiais naujadarais. Ir nepagalvoja, kaip juokingai tas vardas skambės senatvėje.

Jonas Aušra, Tauragės rajono savivaldybės vairuotojas:

– Man Joninės – dvejopus jausmus kelianti šventė. Džiugu, nes tai ilgiausia diena metuose, o kartu ir liūdna, nes reiškia, jog vasara jau perkopė į antrąją pusę. Tačiau ši šventė reikalinga ne tik Jonams ir Janinoms. Juk vidurvasarį pasilinksminti verta ir smagu. Pačiam per Jonines dažnai tenka dirbti, tačiau šiemet turėčiau būti laisvas. Suvažiuos giminės, kursim lauke laužą. Nuo vaikystės ši tradicija. Pamenu, atnešdavo draugai didžiulius glėbius bijūnų. Ir „Buratino“ limonadas liedavosi laisvai. Vaikas būdamas visa tai išgyveni kitaip. Turiu garaže ir vieną ąžuolo vainiką susidžiovinęs. Gavau prieš kokius trejus metus. Šiandien svarbiausia – artimųjų dėmesys. Teko kartą dalyvauti ir Jonavos Joninėse. Ten šventė – grandiozinė. Žinote, kartą susimąsčiau, kodėl mama mane Jonu pavadino. Pasirodo, senelio garbei. Jis buvo gana žymus žmogus. Jokių pašaipių pravardžiavimų dėl vardo nesulaukdavau. Na, tokių kaip „Vingių Jonis“. Jei leptelėdavo kas mokykloje, tai tik „Jonas ponas kapitonas“. Linksmai. Didžiuojuosi savo vardu. Man vardadienis net svarbesnis už gruodį švenčiamą gimtadienį. Juk tuomet žiema, o Joninės – vasarą. Vaikystėje dievobaimingi tėvai net švęsti gimimo dienos neleisdavo – sutapdavo su Advento pradžia. Pasislėpęs su draugais minėdavau.

Jonas Šileris, ilgametis badmintono treneris:

– Joninės man – šeimos šventė. Pasitinku jas šiemet gerai nusiteikęs. Bernotiškės soduose turime sklypelį, tad rinksimės ten. Kaip ir kasmet, kepsime šašlykus, šaudysime fejerverkus. Kadangi artimieji žino, jog su žmona mėgstame „raustis“ gėlyne, visad atneša dovanų gėlių vazonėlius bei krepšelius. Tai mūsų silpnybė. Kartą esu gavęs ir vainiką. Nupynė jį ir ant galvos uždėjo netoliese dirbę pažįstami statybininkai. Vaikystėje kitaip švęsdavau – visad ant Rambyno kalno. Pamenu, labiausiai patikdavo nusileisti į papėdę stebėti regbio varžybų. Kol jaunesnis buvau, gal labiau patikdavo gimtadienis nei Joninės. Dabar, kai pasenau ir nebenoriu skaičiuoti savo metų, širdis linksta birželio 24-osios link. Man mano vardas patinka. Jis toks skambus, liudijantis praeitį, svarbus mums, lietuviams. Džiaugiuosi, kad jo populiarumas vėl grįžta. Tarp mano treniruojamų dvylikamečių ne vienas vardu Jonas. Kodėl savo sūnaus nepavadinau šiuo vardu? Tuomet laukėme pirmagimio, o susilaukę labai džiaugėmės. Taip džiaugėmės, kad nusprendėme suteikti Laimono vardą. Nuo žodžio „laimė“.

Jonas Austrevičius, futbolo klubo „Tauras“ žaidėjas:

– Birželio 24-oji man tikrai nėra kažkokia ypatinga diena, tačiau paminiu Jonines visuomet. Kartais su draugais. Kartais su šeima. Būna, kad tuo pačiu atšvenčiu ir savo gegužės 30 dieną švenčiamą gimtadienį. Tuomet būna dviguba šventė. O šiaip gimimo diena man svarbesnė už vardo dieną. Kai buvau vaikas, atnešdavo kas nors ir ąžuolų vainiką. Dabar taip jau nebėra. Man tai labai gražus vardas. Nenorėčiau kito. Net su savo žmona tarsiuosi taip pavadinti mūsų sūnų. Pats jį protėvių garbei gavau. Močiutės senelio brolis, berods, Jonu vadinosi. Šiuo metu tik kelis bendraamžius tokiu vardu pažįstu. O sveikinu kasmet tik savo futbolo trenerį Joną Stažį. Kitų nelabai pažįstu. Kaip švęsiu šiemet? Jei orai bus geri, lėksime į gamtą. Man Joninės asocijuojasi būtent su gamta. Neįsivaizduoju, kur kitur galima būtų praleisti birželio 24–ąją.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras