Kokiomis mintimis gyvena brandaus amžiaus tauragiškiai?(0) 

2012-10-05 08:26
Renaldo Malycho nuotrauka

Renaldo Malycho nuotrauka

Nuo 1990 metų spalio 1-ąją pasaulis mini Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną. Tuo siekiama atkreipti dėmesį į senėjimo problemą, brandaus amžiaus sulaukusių žmonių gyvenimo sąlygas, ugdyti jaunų žmonių pagarbą pagyvenusiems. „Tauragės kurjeris“ nutarė išsiaiškinti, kokiomis mintimis šią dieną pasitinka Tauragėje gyvenantys senyvo amžiaus vyrai ir moterys. Ar jie jaučiasi reikalingi ir gerbiami? Gatvėse sutikta rankomis susikabinusi, laime ir ramybe spinduliuojanti senolių porelė, paaiškėjo, – iš Vokietijos. O daugelis vietinių skundėsi vienatve ir ligomis. Pastariesiems terūpėjo vaikų ir anūkų gerovė, keletas džiaugsmą sakė randą tik žemės ūkio darbuose.

 

Anelė:

– Jeigu jaunimas nusivylęs gyvenimu Lietuvoje, tai ką mums, seniems, sakyti? Užauginau keturis vaikus, bet ir jie negali man padėti – patys vos galą su galu suduria. Turiu tris arus žemės prie Oko miško, tik ten ir atsigaunu. Pasišnekam su vyru – toks tas mano laisvalaikis. Niekur neinu, nes bijau apsijuokti: nuvirsiu dar kur, nes galvelė sukasi. Draugių, kurios palydėtų, irgi nebeturiu. Įsijungiu vakare žinias, ir plaukai pradeda šiauštis – kiek ten nelaimių. Dabar dar tie rinkimai artėja: vienas politikas iš širdies kalba, o kitas jaučiasi, meluoja. Nejučiomis net šaukti ant jo pradedu. Viskas rieda mūsų Lietuvėlėje žemyn. Štai užsieniečiai pensininkai geriau gyvena – jų nervai neįsitempę. Kokie senoliai vokiečiai tik pradeda gyventi brandos sulaukę. Dėl didesnių pensijų gali sau leisti keliauti, o mes tik vienos kelionės – į kapines – laukiam.

Jonas:

– Įdomų gyvenimėlį nugyvenau, nieko nenorėčiau keisti. Štai ketverius metus tarnavau prie Mongolijos sienos, už 11 tūkstančių kilometrų. Dirbau Rusijoje tiekėju, vaidinau spektakliuose. Esu muzikantas – net 84 vestuvėse atgrojau akordeonu ir triūba. Šiuo metu jau pirštai sustingę. Lieka juos sukišti į dirvą – turime su žmona 40 arų žemės plotą. Auginame daržoves, tad belieka mėsos ir duonos nusipirkti. Tai gelbsti, kitaip neišgyventume. Didžiausias džiaugsmas ir turtas – žmona. Per ateinančius Naujuosius metus paminėsime 50 metų santuokos jubiliejų. Nesiskiriam – visur kartu važiuojam. Pirma ir paskutinė man ji. Gerbiam vienas kitą – štai kur ilgaamžiškumo paslaptis. Dabar jaunimas gyvena „palaidoj baloj“. Kaip gali iš pradžių patikti, o po to jau nebe? Daug keliavau, daug pažįstamų svečiose šalyse turiu. Sunku palyginti, kaip jie ten geriau gyvena. Štai pusseserė, ilgą laiką dirbusi laivo kapitono padėjėja ir medicinos sesele, gauna 4000 eurų pensiją, o manoji nė 700 litų nesiekia. Galvojame ne kur pasilinksminti, bet kaip išgyventi. Turtų man nebereikia, bet jei laimėčiau kokioje loterijoje – paaukočiau juos Adakavo arba Lauksargių senelių globos namams.

Irena:

– Gyvenimas jau nugyventas. Lieka vienas tikslas – nueiti ir pareiti iš poliklinikos. Gyvenu viena, vaikai nepadeda – nelabai vykę užaugo. Išeinu iš namų tik jei turiu reikalų – sveikata nebeleidžia, kojos nebeneša. Būdavo džiaugsmas, kai iki bažnytėlės nueidavau, o dabar... Jaunimas šiandien irgi kitoks – pagarbos nebelikę. Džiaugiesi, kad nepastumia ar neapspjauna praeinančios. Draugių nebeliko, nes nenoriu į „pletkus“ veltis. Belieka tik namų ir valgio ruoša. Net megzti ar nerti nebesinori – kur dėti tuos pagamintus daiktus? Nebėra reikalo akių gadinti. Atėjo laikas apleisti pasaulį – metai „išbėgę“, arti jau žemelė. Niekas ūpo nepakels.

Alma:

– Mėgdavau visur eiti, bet sveikatėlė nebeleidžia. O ir mūsų Kultūros rūmuose kėdės labai nepatogios – atsisėdi ir nebegali atsikelti. „Pakąstas“ jau žmogelis esu (juokiasi). Su draugėmis susitinkam. Viena 20 metų verkė, kad mirs (juokiasi). O aš optimistė – neašaroju be reikalo. Suktis reikia, nemiegoti. Jei miegosi, taip ir liksi išsižiojęs. Nė viena valdžia į burną dar gardėsių neįkišo. Turi rankas, kojas – esi „bagotas“. Mezgu ir dovanoju, iš vilnonių sijonų gėles įkapiniams drabužiams veliu. Taip prisiduriu prie pensijos. Juk rusai nieko nedavė, o dabar gaunam – tai už globą, tai laidotuvių pašalpą. Iš tikro, pensininkams čia – Amerika. Parduotuvėje gali rasti pigių produktų. Aš tiesiog ne iš tų, kurie verkia ir verkia.

 

Kalbino Karolina Stažytė, fotografavo Margarita Pūdžiuvienė

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras