Dar kartą apie fizinio asmens bankrotą(5)

2013-05-29 10:44

Renaldo Malycho nuotrauka

Šių metų kovo 1 dieną įsigaliojo taip visų gyventojų lauktas fizinių asmenų bankroto įstatymas, tačiau ar šis įstatymas tikrai suteiks gyventojams realią pagalbą nemokumo atveju? Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. teigiama, jog įstatymu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Įstatymo suformuotas tikslas yra kone tobulas, tačiau ar fizinių asmenų bankroto įstatymą irgi galima laikyti tobulu?

Asmuo nuo kovo 1 dienos laikomas nemokiu, jei jo įsiskolinimai siekia 25 MMA, o tai sudaro 25000 Lt., į įvardintą sumą įskaitomos tik tos skolos kurių įvykdymui terminai yra pasibaigę. Tad, jei esate nemokus ir jūsų skola siekia aukščiau nurodytą sumą, galite inicijuoti bankroto procesą. Visą procesą galima suskirstyti į kelis etapus, tai:

1. Pareiškimo pateikimas apygardos teismui;

2. Bankroto administratoriaus skyrimas ir teismo nutarimas dėl bankroto bylos iškėlimo galimumo;

3. Nutarties nuorašo išsiuntimas antstoliams, kredito įstaigoms ir kitoms institucijoms.

Pastebėtina tai, jog teismas gali atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jei nustato, kad įsiskolinimas yra mažesnis nei 25000 Lt, jei įsiskolinimas atsirado dėl tyčinių, kaltų fizinio asmens veiksmų, žalingų įpročių ir kitų priežasčių, kurios yra neatsiejamos nuo fizinio asmens asmens ir jo vykdomos veiklos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog remiantis Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 5 punktu fizinis asmuo bankrutuoti galės kas 10 metų. Dar vienas saugiklis įtvirtintas įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nurodyta, jog fizinio asmens bankroto procedūra nutraukiama, jei paaiškėja, jog nemokumas atsirado per pastaruosius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Tikriausiai didžioji dalis Lietuvos Respublikos piliečių tikėjosi, jog įsigaliojus šiam įstatymui bus galima lengvai pradėti bankroto procesą, o išieškojimas bus nukreiptas į turto ar tam tikrą pajamų dalį. Apmaudu, tačiau fizinių asmenų bankroto procesas yra pakankamai sudėtingas, o asmuo tapęs skolininku privalo aktyviai dalyvauti procese, o gautus grynuosius pinigus, kai jų suma viršija pusę bazinės socialinės išmokos per mėnesį, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų gavimo dienos įmokėti į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje. Taigi, bankrutuojantis asmuo gali disponuoti tik minimalia pinigų suma, kuri reikalinga būtiniesiems poreikiams tenkinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog bankroto procesas yra apkaustytas daugybės dokumentų pildymu ir bankroto plano kūrimu, todėl siekiant pradėti procesą gali prireikti ir teisininkų pagalbos. Reikėtų nepamiršti, jog fizinių asmenų bankroto proceso metu nurašant likusią skolos dalį, nėra nurašomos skolos susijusios su žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas.

Bankroto proceso plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė nei 5 metai ir tai, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą yra nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas, o fizinio asmens turtui negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Galima teigti, jog asmuo, kurio skola siekia 100 tūkstančių per 5 bankroto proceso metus turėtų sumokėti apie 20 tūkstančių litų (jei asmuo gauna tik minimalų darbo užmokestį), o likusioji suma turėtų būti nurašoma. Likusiosios sumos nurašymas turėtų bauginti kreditorius, kadangi fizinių asmenų bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, nurašomi. Pateikta nuostata suponuoja, jog šiuo įstatymu yra nepakankamai apsaugomi kreditorių interesai, nes esant skolos nurašymui pastarieji patiria nuostolių, o skolininkai galės ir toliau užsiimti verslu, nes joks draudimas ar apribojimas įstatyme nėra įtvirtintas. Remiantis įstatymo nuostatomis, galima teigti, jog nei bedarbiams, nei asmenims, kurių pagrindinės pajamos yra tik socialinės išmokos, jokių papildomų išlygų nenumatyta.

Apibendrinant galima teigti, jog bankroto proceso trukmė gana ilga, o bankrotas yra sudėtingas, apkaustytas specializuotomis įstatymo nuostatomis ir specialių teisinių žinių reikalaujantis procesas. Nepaisant įstatyme įtvirtintų saugiklių, kreditoriai nėra visapusiškai apsaugoti, o tuo tarpu skolininkas, nepaisant tokių trumpalaikių apribojimų bankroto proceso metu, kaip draudimas atlikti veiksmus ar sudaryti sandorius, kurie pablogintų jo turtinę būklę ar pakenktų kreditorių interesams, gali ir toliau verstis ūkine - komercine veikla, o praėjus 10 metų galės ir vėl bankrutuoti. Taigi, bankroto proceso įteisinimas Lietuvoje turi ir privalumų ir trūkumų, o tikroji įstatymo nauda atsiskleis po pirmųjų fizinio asmens bankroto bylų.

Teisininkė Milda Bušinskaitė | VšĮ „Enim Omnes"

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras