Nuo draugystės iki neapykantos – vienas žingsnis(6)

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ | zydrune@kurjeris.lt

2014-09-11 08:08

Dėl šiame daugiabutyje kilusio konflikto garbaus amžiaus pagėgiškės kartina sau gyvenimą.  Autorės nuotrauka

Pagėgiškės Zita ir Zosė – garbaus amžiaus moterys. Joms – po aštuoniasdešimt metų. Pirmoji aiškina, esą juodvi buvusios draugės, antroji pirmosios nenori nė pažinoti. Dar daugiau, kaltina ją dėl savo nesėkmių ir netgi įtaria vagyste. Pirmoji jaučiasi įžeista ir apšmeižta ir rengiasi buvusią draugę Zosę perduoti teisėsaugai – sieks, kad toji viešai atsiprašytų ir nebeskleistų melo.

 Geras vardas – svarbiau už viską

– Atsiminkit, man labiau rūpi moralė, piniginė Zosės skola – antraeilis dalykas, – tikino Zita Valentukevičienė.

Vilniaus gatvėje, sename septynių butų daugiabutyje gyvenanti Zitos ir Juozo Valentukevičių šeima – Pagėgių senbuviai. Jie sako čia gyveną apie 60 metų. Taip gyvenimas susiklostė, kad savų vaikų šeima neturi, užtat užaugino du svetimus. 

– Turiu tokius vaikus, kokių nekeisčiau nė į vieną savo pažįstamų ar giminaičių vaiką. Abu mus myli, rūpinasi. Sulaukėme keturių anūkių (abu vaikai dovanojo po porą mergaičių – aut.past.). Esame laimingi. Tik va, Juozas mane bara, kad per savo gerą širdį šeimos vardą sugadinau, – prisistatydama kalbėjo Z.Valentukevičienė.

Jai pritarė ir sutuoktinis, sakydamas, kad žmona jį visą gyvenimą gluminusi savo atviraširdiškumu, geranoriškumu, siekiu padėti kitiems.

– Ir kai su ta Zose susidėjo, sakiau, kad pasiklausytų, ką žmonės apie ją miestelyje kalba, kad nepasitikėtų. Bet ji tikino, atseit, pikti žmonės vargšę moterį apkalba, jai reikia padėti. Štai ir turim, ką turim: likome kalčiausi, – tyliai kalba J.Valentukevičius.

Gero darymas gresia blogu atlygiu?

Pasak Zitos, moterys buvo pažįstamos labai seniai – dirbo vienoje siuvykloje. Jų pažintis atsinaujino ir virto draugyste bemaž prieš trejetą metų.

– Sveikatai stiprinti sūnus nupirko man šiaurietiškojo ėjimo lazdas. Vaikščiojau viena, kol sutikau senų laikų bendradarbę. Zosė pasiguodė, kad jai nesiseka: sveikata prastėja, nuotaika genda, tirpsta rankos, kaimynai – vagys, gyvena marčios bute, o savo namus užleido jos ir sūnaus šeimai ir t.t. Dokumentų Zosė aiškino nesusitvarkiusi, o į marčios buto remontą sudėjo apie 10 tūkstančių litų. Pasiūliau prisijungti – juk vaikščioti dviese smagiau, be to, sportavimas gryname ore padės atsitiesti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Zosė neturėjo ėjimui būtinų lazdų. Mano sūnus parūpino lazdas ir jai, – šaunios, kaip tąsyk atrodė, draugystės pradžią prisiminė Zita.

Moteris galvoja, kad draugystė gal būtų tebebuvusi tokia pat šauni iki šiol, jeigu ne jos pačios iniciatyva sutvarkyti draugės gyvenimą. Mat juodvi ne tik kartu sportavo, bet ir ėmė susitikinėti Zitos ir Juozo namuose, kartu leisti laisvalaikį. Zosė visiems pažįstamiems, giminaičiams buvo pristatoma kaip garbinga viešnia ir visur buvo suteikiama pirmenybė būtent jai, o ne kam nors kitam. Geriausias pavyzdys, anot Zitos, – jos sesuo Stasė, gyvenanti tame pačiame name.

– Stasė likdavo namuose gaminti mums pietų, o mes važiuodavome linksmintis. Taip nutiko, kai mane aplankė vaikystės draugė Jadvyga, gyvenanti Kupiškyje. Tąkart draugė stebėjosi, kad namuose paliekame tikrą seserį, o vežamės draugę, – vėl leidosi į prisiminimus Zita.

Vienas incidentas Zosės namuose buvo lemtingas – tąsyk draugė į pasivaikščiojimui skirtą vietą neatėjo. Vėliau ji paaiškino susipykusi su kaimynais, viešai apkaltinusi juos dviračio vagyste. Zita suprato – draugei reikia pagalbos, bet kaip jai pagelbėti?

– Ji verkė, o aš galvojau: negaliu nei vagių išgaudyti, nei priversti jos marčios, kad butą anytai parduotų. O Zosė pasakojo, kaip visąlaik jos kaimynystėje gyveno vagys. Tik anksčiau dingdavę smulkūs daiktai, o dabar jau ir stambūs. Išsigandau, kai ji pasakė galinti iš keršto namą padegti: butas ne jos, o kaimynams atkeršytų. Zosei gaila buvo tik tų 10 tūkstančių litų, kuriuos sudėjo į buto remontą. Pasiūliau kitą išeitį: marčios butą išnuomoti, o jai susirasti kitą gyvenamąją vietą, – pasakojo Zita.

Marčios butui nuomininkę rasti pavyko greitai, o pačiai Zosei buto reikėjo paieškoti. Pasak Zitos, tuo metu nuomojamų butų Pagėgiuose lyg tyčia nebuvo, tik parduodami. Teko Zosei apsigyventi dukros, uždarbiaujančios užsienyje, namuose.

Parsikraustė į Zitos namą

Tuo metu tragiška lemtis ištiko vieną iš daugiabučio, kuriame gyvena Zitos šeima, gyventojų. Vienintelė mirusiojo giminaitė gyvena Rusijoje. Zosė užsigeidė ne tik gyventi tame bute, bet ir atlikti jame kapitalinį remontą. Darbams ji pasirinko Zitos sūnų. Vyras dirba, tad laiko remontui rasdavo tik vakarais. Tačiau susitarė: buto savininkė neims nuomos tiek laiko, kiek kainuos kapitalinis remontas. Susumavus išlaidas išėjo, kad Zosė šiame bute gali gyventi penkerius metus. Tačiau išgyveno vos vienerius. Išsikraustė susipykusi su Zita ir jos sūnumi bei su jais neatsiskaičiusi.

– Kol vyko remontas, Zosės daiktai gulėjo pas mus. Vos ne vos iki lovos prieidavome, – pasakojo Zita ir Juozas, gyvenantys vieno kambario butuose.

Rūbai, smulkūs daiktai buvo sukrauti Zitos bute, stambūs – Juozo (abu sutuoktiniai gyvena atskiruose vieno kambario butuose – aut.past.).

Remontas po dviejų mėnesių baigėsi, buvo atšvęstos įkurtuvės, į kurias pakviesti visi Zosės geradariai. Vėliau buvo Zitos gimtadienis, Zosė atėjo nešina solidžia dovana. Viskas vyko sklandžiai iki tos dienos, kai Zita priminė, kad draugė liko skolinga jos sūnui.

– Išbėgo supykusi, o grįžo tik po kurio laiko, kai viršuje gyvenantys kaimynai jai neleido bendrai naudoti televizijos prieiga. Mes naudojamės „Viasat“ televizija, galime priimti dar tris abonentus, bet sutartį reikia sudaryti trejiems metams. Nesakiau nei Juozui, nei sūnui, kad slapčia pasirašiau sutartį vietoje Zosės. Jie, kai sužinojo, barėsi. O aš tikėjau, kad Zosė susiprotėjo blogai padariusi, kad gal ruošiasi sūnui skolą po truputį grąžinti. Deja, buvo kitaip: kiekvieną mėnesį reikėjo tykoti, kol dabar jau nebe draugė, o kaimynė pro šalį eis, kad galėčiau sąskaitą įteikti. Apie skolos grąžinimą sūnui nebuvo nė kalbos, – su nuoskauda balse kalbėjo Zita.

Apvagino ir pernuomojo butą

Išaušo diena, kai Zosė savo geradarę Zitą apvagino – pasakė, kad ji pasisavino jos daiktus, bet tiksliai neįvardijo nei ką, nei kuriuo metu. Vėliau kažkam sakė, kad Zita pavogė jos palaidinę, dar vėliau – patalynės, rankšluosčių, šildytuvą... Zita daro išvadą, kad Zosė tokiu savo elgesiu siekia išvengti vieno – grąžinti skolas jai už televizijos paslaugas ir sūnui už atliktą remontą. Visa tai Zita išdėstė 7 lapų laiške ir jį perdavė Zosės sūnui 2013 metų gegužę. Atsakymo tebelaukia iki šiol.

– Matyt, aš jo ir nesulauksiu. Tiesa, po šio laiško dalį pinigų mano sūnus už atliktą remontą atgavo. Bet tik mažiau nei pusę sutartos sumos. Atsigirdo kalbų, esą remontuodamas butą sūnus pavogė jos pinigus. Žodžiu, dabar blogi ir vagys esame ne tik aš, bet ir kiti mano šeimos nariai, padėję Zosei. Mums apmaudu ne tiek dėl pinigų, kiek dėl nuolat teršiamo šeimos vardo, – nuoširdžiai kalbėjo žilagalvė.

Išsikrausčiusi iš nuomojamo buto, Zosė jį be buto savininkės žinios pernuomojusi jaunai šeimai. Šie mėgę gyventi triukšmingai. Po metų ir jiems teko apleisti patalpas. Tarp Zitos šeimos ir nuomininkų svečių kilusį konfliktą nagrinės Tauragės rajono apylinkės teismas. Buto savininkė pasitiki Zitos šeima – jai paliko nuomojamo buto raktus. Tad Zita šiuo metu ieško naujų, padorių nuomininkų.

Viskas priešingai

– Iš kur? Tauragės? Tai ji jau ir į Tauragę nuvažiavo. Pati juk yra nusižengusi prieš mane. Viską pasiėmė, kas jai patiko, kai mano daiktai buvo jos namuose sudėti. Kodėl pas ją pasidėjau? Krausčiausi: jos vyrui daviau 20 litų, kad automobiliu pergabentų mano mantą, o pati dviračiu iš paskos išskubėjau. Sakiau, kad be manęs nieko nekraustytų. Bet kur tau. Kai įvažiavau į kiemą, jau pusė daiktų buvo sunešta į Zitos namus. Ką norėjo, tą ir išsirinko sau. Niekuomet draugės su Zita nebuvome, tik bendradarbės. Net ir už šiaurietiškojo ėjimo lazdas vietoje 80 Lt paėmė 150 Lt. Guodžiasi, kad sūnui dalies pinigų neatidaviau. Ji guodžiasi, o aš kodėl negaliu guostis? Visi juk žino, koks ji yra žmogus. Paklauskit kaimynų: su seniūnu buvo susipykusi, kaimynei mašinos padangas pradūrė, automobilį pelenais apipylė. Nenoriu nieko aiškintis, atsiveskit policiją ir tada kamantinėkit, – telefonu situaciją komentavo Zosė.

Nėra kito kelio, tik teismas

– Dėl kainos už remonto darbus buvome sutarę iš anksto. Dalį pinigų mamytė iš jos išreikalavo. Manau, kad dėl tų pinigų Zosė ir pila purvą. Ji sunkus žmogus. Keikia, juodina visus. Manau, kad šią moterį yra užvaldęs nesveikas pavydas, galbūt reikėtų jai medikų pagalbos. Nežinia, kas jai gali šauti į galvą. Juk mamytei prasitarė, kad įtardama kaimynus vagyste ji norėjo svetimus namus padegti. Tad ką gali žinoti, kuo ši istorija gali baigtis. Todėl mamytė bijo naktimis miegoti. O aš jai patariu kuo skubiau kreiptis į teisėsaugą, – kalbėjo Zitos sūnus.

Kupiškyje gyvenanti Jadvyga patarė draugei Zitai kreiptis į teismą.

– Tiek metų Zitutę pažįstu – augome kartu.  Ji tikrai ne tas žmogus, kuris kažką svetimo paimtų Ji greičiau jau svetimam žmogui savo viską atiduos, bet nieko nepaims. Jūs žinote, kad du vaikus – broliuką ir sesutę – svetimus užaugino, į gyvenimą išleido? Manau, kad daug apie žmogų pasako. Nerasi doro žmogus, kuris galėtų taip blogai kalbėti apie Zitą. Kaip galima šitaip šmeižti žmogų? – aukštaitiška tarme kalbėjo Zitos vaikystės draugė.

Kiti kalbinti pagėgiškiai sakė nenorį kištis į dviejų moterų ginčą. Tačiau vienbalsiai palaikė Zitos pusę: sakė, kad Valentukevičių šeima padori, ja tikėti galima, o su Zose esą priešingai. Ši moteris, Jovita prisistačiusios moters teigimu, gyvena fantazijų pasaulyje, mėgsta kitais žmonėmis manipuliuoti, provokuoti kivirčus. Zitos giminaitės sakė iš pradžių galvojusios, kad Zosė – tyli ir padori moteris, bet vėliau apie ją nuomonė pasikeitė.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras