Mažosios Lietuvos genocido diena aplenkia Pagėgių kraštą(2)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2009-10-26 16:00

Karalienės Luizos tiltas per Nemuną baigiantis Antrajam pasauliniam karui tapo žmogiškųjų kančių simboliu

Istorine atmintimi besididžiuojanti Pagėgių savivaldybė vis dar neranda reikalo tinkamai paminėti Mažosios Lietuvos genocido dieną. Ši diena Seimo nutarimu paskelbta 2006 metais spalio 16 dieną. Atrodo, kad šios dienos iškilmingame įteisinime dalyvavo ir tuometinis Pagėgių meras Kęstas Komskis. Kitas jo buvęs partietis plačia burna kalbėjo apie Vilko namų steigimą Panemunėje. Taip jau nutiko, kad į plastikinius langus greičiau buvo iškeista senoji Panemunės pradinė mokykla, negu miestelyje atsirado koks Mažosios Lietuvos genocido atminimo ženklas. Meras išėjo į Seimą su savimi išsinešdamas gražius savo ir buvusių bendrapartiečių ketinimus. Kažkuriais metais ant Nemuno kranto jaunieji šauliai buvo uždegę genocido aukų atminimui žvakutes. Šiemet pagarbos ir atminimo lyg ir nebuvo?

 

.

1944 m. spalio 9 dieną raudonoji armija užėmė Tauragę. Po kelių dienų pirmoji sovietinės neapykantos banga teko Pagėgių kraštui. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, traiškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.

Sovietų rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė neapykanta persunktą atsišaukimo tekstą, kurį Kauno ir Vilniaus spaustuvės spausdino šimtais tūkstančių egzempliorių: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“

Žiauriausi Mažosios Lietuvos genocido nusikaltimai prasidėjo 1944 m. spalio 16 d., kai į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė Baltarusijos 3-iojo fronto kariuomenė. Pirmosios oficialiai užfiksuotos žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje (prie Gumbinės), kur raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 12 metų mergaites ir 84 metų senutę).

Pirmąjį raudonojo teroro etapą išgyvenę gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Čia jie kentė patyčias, mirė nuo šalčio, ligų, bado. Taip per sovietinį genocidą 1944–1949 metais buvo sunaikinta 328 tūkstančiai gyventojų (iš jų beveik 130 tūkstančių – lietuvių kilmės). Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. 1947-aisiais buvo likę tik 102 tūkstančiai gyvųjų. Iki 1949 m. jie buvo evakuoti į Vokietiją. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.

Karalienės Luizos tiltas tarp Panemunės ir Tilžės mena Mažosios Lietuvos genocidą ir Vilko vaikus (taip buvo vadinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie genocido metu tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgdavo į Lietuvą). Kaip teigia istoriniai šaltiniai, apie 25 tūkstančiai vaikų tuo metu neteko tėvų ir elgetaudami klajojo po Rytprūsius, apie 5 tūkstančiai patraukė Lietuvos pusėn. Būti vokiečiu tais laikais buvo pavojinga. Daugelis vaikų pamiršo savo kalbą ir kilmę. Kiek vaikų 1945–1946 m. ištiko toks likimas, tiksliai nežinoma – istorikų skelbiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 25 tūkstančių.

Į Vokietiją persikėlė apie 200 Vilko vaikų, jie įkūrė savo draugiją. Lietuvoje gyvena apie šimtą Vilko vaikų, kurie yra susibūrę į draugiją „Edelveisas – Vilko vaikai“.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras