Ačiū, kad esi, Tėve mūsų(4)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2009-06-06 22:05

Raimondas Petrikaitis stovėjo prie trylikos savo vaikų lopšio ir džiaugiasi, kad šį džiaugsmą žmona Teresė jam suteikė.

Šį sekmadienį Lietuvoje švenčiamos Tėvo dienos statusas dar nepasikeitė, nors Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui Tėvo dienai suteikti lygiavertį švenčių dienos statusą Motinos dienos atžvilgiu. Vis tik Tėvo diena šventine diena taps tik tuomet, kai Seimas priims sprendimą ją įrašyti į Darbo kodekso švenčių dienų sąrašą.

 

 

Pasirodo, kad dabar rodydami dėmesį savo tėvams esame saviveiklininkai arba tik geros valios piliečiai, panorę pagerbti dažnai nekalbų, užgriozdintą darbais, rūpesčiais šeimos tėvą. Man liūdna, kad valdžios koridoriuose susispietę vyrai neranda laiko juridiniam šios šventės įteisinimui. Nejaugi valdžia mus tolina nuo savo tėvų atminimo?

Apie tai su Raimundu Petrikaičiu, gyvenančiu Vilkyškių seniūnijos Mažrimaičių kaime, nekalbame, nes kol kas su juo esame nepažįstami. Bet visuomet yra geras laikas susipažinti. Kai sodrus vasaros lietus atgena į erdvų kiemą, nieko kito nelieka, kaip šeimininkui ištiesti ranką. Vyriškai sukertam delnais ir einam per slenkstį kaip grįžę iš šimtamečio karo. Tradicinė pokalbio pradžia apie šienapjūtę ir pabjurusį orą padaro apšilimą, o dar po vieno kito sakinio suriša tvirtam pokalbiui. Apie kylančias kuro kainas ir rinkimus į Europarlamentą nekalbame. Iki sekmadienio dyzelinas, ko gero, dar keliais centais pabrangs, tačiau jo kaina tikrai neturės įtakos rinkimams. Išrinksime tiek, kiek reikia išrinkti, ir tegul būna išrinktiesiems giedras dangus. Mes valgysime marinuotus Briuselio kopūstus ir juoksimės iš 12 savo tautos apaštalų, kuriems juodą tėvynės duoną vežios brangiai apmokamas pasiuntinių paštas. Mūsų privilegijos šalia – duonos pluta ant stalo.

Apie geliančius sąnarius, stuburo išvaržas, plyšusius ir kelis kartus operuotus raumenis kalbėjomės troboje prie plataus stalo, ant kurio vazoje pamerkti bijūnai liudijo artėjančią šventę. Sekmadienį į Raimundo Petrikaičio namus atėjusi Tėvo diena kambariuose pažers vaikų ir vaikaičių klegesį. Teresė Petrikaitienė ant stalo padės pyragą, giliomis savo akimis pažiūrės į vyro akis, mintimis akimirkai abu sugrįš į savo gyvenimo pradžią, kurioje lyg balta staltiesė švies 1978 metų diena, atnešusi jų pirmagimės Rasos klyksmą. Dukters balsas pakeis nusistovėjusią darbų ir poelgių tvarką, netgi kreipinius. Vienas kitą pradės vadinti Tėvu ir Motina. Vis rečiau kasdieninėje kalboje beištars savo vardus, nes jų vietą užims vienas po kito gimstančių vaikų vardai. Ir taip 13 kartų.

Pasaulinio garso psichologas K.Trimakas teigė: „Kad taptum tėvu, reikia dvidešimties metų“. Reikia manyti, kad psichologas galvoje turėjo asmenybės brandą. Maždaug tiek metų reikia, kad pastebėtum mažo žmogaus sieloje savo teisingo arba neteisingo gyvenimo atspindį. Vienaip arba kitaip gamtos esame pašaukti šią misiją atlikti. Įvairių apklausų duomenimis, šiandieniniai šalies gyventojai šeimoje ugdomąsias funkcijas teikia moteriai. Per pastaruosius dešimtmečius mokslininkų nuomonė, veikiama užsienio šalių patirties, pradėjo keistis tėvo naudai. Iš tiesų, tėvo vaidmuo šeimoje taip pat yra labai svarbus. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, netgi ydas. Tautos išmintyje sakoma, kad moteris turi tekėti už to vyro, į kurį panašių vaikų nori turėti.

Statistika rodo, kad mūsų aplinka vis labiau moteriškėja. Bendrojo lavinimo mokyklose 1995–1996 metais mokytojų vyrų buvo tik 14 procentų, 1996–1997 metais – 13,8 procento. Šio paskutinio dešimtmečio rezultatai yra dar prastesni. Vadinasi, dauguma vaikų nemato vyro kaip ugdytojo pavyzdžio nei namuose, nei mokykloje. Tėvas savitu būdu veikia vaiko ugdymą ir jį papildo, tačiau bene svarbiausia tėvo funkcija yra motinos palaikymas. Dauguma atvejų moteriai būtina vyro parama, kad ji galėtų atlikti savo motiniškas pareigas. Moteris su džiaugsmu pasiaukos naujagimiui tik tuomet, jei vyras pasiaukos jai.

Panašu, jog Raimundo ir Teresės Petrikaičių šeimoje to pasiaukojimo vienas kitam užteko. Jeigu jo nebūtų buvę, argi būtų gimę 13 vaikų? Teresė apie savo žmogų daug nekalba, tik sako, kad buvo geras ir rūpestingas.

 – Vyrams yra labai smagu būti pagirtiems, o ypač svetimam girdint. Vyrai kaip buvo, taip liko: ir medžiotojai, ir kareiviai. Jiems gali neduoti valgyti, bet būtinai rask laiko pagirti, pasakyti, kad jis šauniausias, tvirčiausias, gražiausias. Po tokių žodžių bet kuris ąžuolą su šaknimis išaus, apie menkesnius darbus aš jau nekalbu, – plevėsuodama prijuostės burėmis virtuvėje kudakavo Teresė. Po jos žodžių Raimundas šiek tiek nuraudo, tačiau į gyvenimo apibendrinimus įnikusios žmonos nestabdė, veikiau pritarė jai, netgi akimis padėjo ir padrąsino.

Tarp pirmagimės, 1978 metais gimusios Rasos, ir 2001 metais gandro atneštos Vestinos – 23 metų skirtumas. Jeigu dukterų amžiaus skirtumą atimi iš pirmos dukters gimimo metų, gauni tėvo gimimo metus – 1955-uosius. Skaičių ekvilibristikoje yra šiokios tokios paslapties, kurią atradome gyvenimo kortas dėliodami ant stalo. Ir nesvarbu, kad toje kaladėje nešmėžavo karaliai, blakstienomis neplakė damos, suokalbiui nesikuždėjo berniukai – bartukai, negriaudėjo patrankos, niekas negrojo pergalės maršų, nes gal ir pergalių nebuvo, o tik tylus gyvenimas, toks tylus, kad net girdi, kaip lovelėje šnopuoja miegantis vaikas.

Ir kai atsikeli, kai toje tyloje nueini prie lango, kai mėnulio šviesoje matai per žemę bėgantį debesies šešėlį, džiaugiesi, kad to šešėlio sparnas tavęs nepalietė, kad neatnešė audros. Tamsoje atsisėdi prie stalo. Virtuvės kampe plaka laikrodis. Sėdėdamas nepajunti, kaip į kambarį ateina šviesa. Ant slenksčio sustoja linksmų akių mergaitė Vestina, tavo dukra, už jos atsiranda kiti vaikai, tiek, kiek jų šiandien yra namuose, dar toliau – tie, kurie dabar kur nors išvažiavę. Kaip pradžios ženklas skambteli žmonos Teresės pajudintas kibiras. Rytmečio gardumas kutena gomurį tarsi vaikų ištarti padėkos žodžiai, kad tu esi, Tėve mūsų. Ir taip 13 kartų. Keturioliktą kartą žodžiai neskamba, tik tarp savo ir Teresės skruosto pajunti tekant ašarą. Lauki ir nesupranti ar čia ašara, ar gyvenimas sustojo.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras