Baikeris prie verslo vairo(0)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2008-05-09 12:00

Pagėgių baikeris, įmonės „Gitonis“ savininkas Antanas Levickas

Mažame mieste bet kokie žmogaus pomėgiai kaip ant delno. Jeigu rūkai pypkę ir kartais miestelio gatvėmis praleki motociklu „Magna Honda 750 VF“, - tikrai būsi pastebėtas. Antanas Levickas savo baikeriškos aistros dviračiams žirgeliams ir neslepia. Bet pirmoje vietoje jam - verslas, vyriškas, reikalaujantis kantrybės ir sumanumo.

 

 

 

 

Kiek abejodamas, automobilių dažymo įmonę A.Levickas įkūrė 1994 metais savo garaže. Iš pradžių dirbo dviese, pats Antanas ir jo pagalbininkas Marius Montvila. Per savaitę nudažydavo vieną-dvi mašinas. Kai vyrai prisimena savo darbo pradžią, iš naujo paskausta pirštus. Apie dabartines technines galimybes tuomet net nesapnavo. Ant medinių trinkelių pritvirtintu švitriniu popieriumi trynė išdžiūvusį glaistą - kaip dabar sako, į gyvenimą kabinosi nagais ir dantimis. Ir įsikabino. Prie garažo pasistatė priestatą, į darbą priėmė daugiau darbininkų. Užsakymų netrūksta. Anot A.Levicko, darbas meistrą giria. Dukters Gitos ir sūnaus Antano vardų santrumpomis pavadintos „Gitonio“ įmonės vardas jau žinomas ne tik Pagėgiuose, bet ir Jurbarke, Šilutėje, Tauragėje. Dirba įmonė jau nebe garažiuke, o erdviose moderniose dirbtuvėse, kur avarijose nukentėję automobiliai remontuojami, dažomi, atgauna buvusią formą ir spalvą. „Gitonio“ darbo kokybe patenkinta AB „Lietuvos draudimas“, kuri avarijose nukentėjusius automobilius, draustus šioje bendrovėje, rekomenduoja remontuoti A.Levicko įmonėje.

Automobilių dažymo įmonės privalo naudoti ekologiškus, vandeniu skiedžiamus dažus. Naują technologiją „Gitonio“ įmonė įsisavino viena pirmųjų regione. Reikiamos spalvos parenkamos kompiuteriu, darbams atlikti naudojama moderni dažymo kamera. Kaip „Tauragės kurjeriui“ sakė A.Levickas, gyvenimas nėra toks spalvotas, kaip norėtųsi, bet ne pilkas. Kad taip yra, savo darbu patvirtina ir į kumštį susispaudęs įmonės kolektyvas. Niekas neišeina į kitas įmones, nors vilionių būta. Matyt, viršininkauti nemėgstantis viršininkas (taip Antanas įvardija save) turi Dievo dovaną dirbti ne tik su technika, bet ir su žmonėmis.

Antanas prisidega pypkę. Iš dūmo kvapo bandau atspėti tabako rūšį. Nepasisekė. Spėliones atidėjome kitam kartui. Kalbėjomės apie motorizuotą „Ereliuką“, kurį Antanas buvo patobulinęs penktoje klasėje.

- Birbė gerai, - sako Antanas.

Pirmas „birbimas“ buvo nuo milicijos, kai pirmokas su mama nutarė pasivažinėti tėvo „žiguliukais“. Vaikystėje patirtas adrenalino pliūpsnis visam gyvenimui įsisunkė į kraują, be kurio savo laisvalaikio dabar jau nebeįsivaizduoja. Nors ir dangus griūtų, Antanas lekia į baikerių šventes, kur susitinka su bičiuliais, išlenkia bokalą alaus, pasišneka, pasiklauso muzikos. Antano sūnus Antanas, kuri tėtis išdidžiai vadina Antoniu, - bene jauniausias Pagėgių baikeris.

- Kur jam dėtis, kai šitoks tėtis, - juokauja A.Levickas iš pypkės kratydamas pelenus ir ant motociklo sodindamas sūnų.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras