Gyvenimas ne akmuo, kad pastumtum nuo kelio(4)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2008-08-14 10:00

Helga Spalvienė – ilgo ir skaudaus gyvenimo moteris. E.Skipičio foto

Šilgaliuose gyvenanti 95-erių metų Helga Spalvienė ilgo ir skaudaus gyvenimo moteris. Atrodo, atsisėstum drauge su ja didelio medžio pavėsyje ir vartytum senas fotografijas, kur jos tėvas, jos motina, kur per pievas kaip baltas ėriukas bėga Vyčių kaimo laukais jos vaikystė. Tačiau nėra į ką iš arti pasižiūrėti – du per pasaulį nusiritę karai sudegino visas Helgos šeimos fotografijas.

 

 

Savo gyvenimo ji niekam negali parodyti, nors, anot jos, gyvenimas ne akmuo, kad pastumtum nuo kelio. Kažkada sėdėjom prie kavos ir cigarečių, ir skaudi praėjusio gyvenimo atmintis lyg žaizda mus tvilkė. Stebino šios krašto senbuvės atsparumas likimui. Žiūrėjau į žvitriai lakstančias akis ir stebėjausi, kur ta stiprybė, tas išdidumas, ta meilė negailestingam laikui ir dar negailestingesniems žmonėms.

Dabar, jeigu ir yra kas albumuose, – tai tik laikas po karo. Kartais prieš akis iškyla jaunystė, pirmasis vyras Paulius Buskys, jos vaikų tėvas. Paimtas į Vokietijos armiją jis kariavo fronte. Po karo liko vakaruose. Viena su keturiais mažais vaikais likusi Helga neskubėjo trauktis į Vokietiją, nors, artėjant frontui, 1944 metų rudenį Klaipėdos krašto gyventojai turėjo evakuotis. Helgai vienintelė saugi vieta pasaulyje atrodė namai. Pabuvo kurį laiką anapus Nemuno, atrodo, viskas aprimo ir patraukė namo. Vaizdas, kurį pamatė, pribloškė – namai buvo išniekinti, apiplėšti, langai išdaužyti, mėtėsi paskerstų galvijų liekanos.

Suprato – namų nėra. Vėl pakilo žygin į nežinomybę. Buvo vasaris, traukėsi vežimais Aistmarių ledu. Vokiečiai duodavo gerti spirito, gal tam, kad baimė būtų mažesnė, nes rusų lėktuvų antskrydžiai kartojosi kas kelias valandas. Pasislėpti nuo bombų nebuvo kur. Vežimai su arkliais, moterimis ir vaikais nugarmėdavo į marių dugną, o kiti staiga sukdavo arklius į šoną, kad tą kartą liktų gyvi. Atsitokėję po bombardavimų, apkvaitę nuo spirito sukelto troškulio ir mirštančiųjų aimanų, pabėgėliai gėrė iš arklių kanopų duobučių susidariusį skystį – marių vandenį, sumišusį su žmonių krauju.

Frontas aplenkė, Helga atsidūrė rusų pusėje. Šie plėšikavo. Atėmė laikrodžius, kitus vertingus ir jiems niekada nematytus patrauklius daiktus. Vienintelę relikviją Helgai pavyko išgelbėti. Į mažojo Peterio žinduką, užkabintą ant kaklo, ji įspraudė vestuvinį žiedą. Išsaugojo. Deja, vyro daugiau niekada nebematė. Jis liko gyvas, po kurio laiko grįžo iš Vokietijos, ėmėsi žygių, kad šeimai būtų leista išvykti iš Lietuvos. Jo atkaklumas baigėsi mirtimi, o Helga su vaikais galavosi Sibire, nes tremtis jos neaplenkė.

Grįžo į Lietuvą, į Pagėgių rajoną. Apsigyveno Šakininkuose, netoli gimtųjų vietų. Dirbo sunkius ir paprastus to laiko darbus, kabinosi į gyvenimą, augino vaikus. Mirus vyrui, apie 1963 metus susipažino H.Buskienė su našliu žemaičiu Spalviu. Tapo Spalviene. Graži vaivorykštės spalvom žaižaruojanti pavardė nepadovanojo nei perdėm linksmo, nei spalvoto gyvenimo. Daugiau nei trisdešimt metų kartu išgyveno su antruoju vyru, globojo ir slaugė savo gyvenimo žmogų iki pat jo mirties.

Išaugino keturis sūnus: Erviną, Bodo, Vinsfridą ir Peterį. Visi keturi gyvena skirtingose valstybėse: Ervinas – Vokietijoje, Bodo – Lietuvoje (pas jį ponia Helga dabar ir gyvena), Vinfridas – Baltarusijoje, Peteris – visai šalia, Ragainėje, Karaliaučiaus krašte. Atrodo, ranka pasiektum, keliolika kilometrų, tačiau tik pasijudini, ir iškyla neregėtos popierinės kliūtys. Jei ne Sibiras, gal sūnūs nebūtų pasklidę po pasaulį, gal Tėvynėje būtų gyvenę. Bet ar dabar ieškosi kaltų, džiaugiesi, kad gyvas, kad nors retai, bet pamatai vienas kitą, gali prisiglausti.

Kai buvo jaunesnė, dažnai Helga Spalvienė pastovėdavo prie savo namo Anužiuose, kurio taip ir nesugebėjo susigrąžinti.

– Dokumentai dingo per karą, o aš nesu dokumentas, – sako savo gyvenimo dalį praradusi moteris. Per daug painūs lietuviškos nuosavybės įstatymai. Gyveni netoliese, o tavo namuose, kuriuose dalelė tavęs, kur kiekvienas kampas, lango plyšys, laiptų pakopa pilni sentimentų, kur atitekėjai iš gretimo kaimo, kur gimė tavo vaikai, tau nepriklauso niekas... ir tiek.

Atgavus nepriklausomybę jau nebuvo kam kautis dėl namų. Visi keturi sūnūs susikūrę savo gyvenimus taip, kad senelių ir tėvų sodyba liko tik puiki praeities vizija, kurios nesinori draskyti. Širdies skausmas sutrupa žodžiuose vardan šventos ramybės. Gyvenimas be savo namų ir fotografijų yra keistas, kaip Anužių kapeliuose pusė Helgos pažįstamo pasaulio: su kuriuo buvo sveikintasi, dainuota, eita į talkas ir po talkų grįžta namo. Bet tie kapai užžėlę žole, praradę atminties ženklą, lyg žmonės juose būtų kitokie, gulėtų veidais į žemę, o ne į dangų.

– Dieve, kokios gilios žaizdos mūsų širdies, – sako Helga Spalvienė žiūrėdama į vystančią gimtadienio puokštę.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras