Karo kapelionas įaugo į karių gyvenimus(3)

Eugenijus ŠALTIS

2010-12-24 15:42

Remigijus Monstvilas – patyręs karo kapelionas ir karių bičiulis visada rikuotėje kartu su jais.

Gal kokius 7-8 metus nebuvau matęs karo kapeliono majoro Remigijaus Monstvilo. Sutikau jį per karių iš misijos Afganistane sutikimo ceremoniją Tauragės kultūros rūmuose. Kapelionas buvo nė kiek nepasikeitęs – toks pat maloniai besišypsantis, linkęs bendrauti, traukiantis prie savęs žmones. Ne tik žurnalistinio, bet ir žmogiškojo smalsumo skatinamas pakalbinau seną pažįstamą, juolab, kad jis taip pat kartu su kitais 150 karių grįžo iš tolimojo, įdomaus, pavojingo, nenuspėjamo Afganistano. Į šią tolimą šalį dvasininkas karius į misijas lydėjo jau tris kartus, dar vieną kartą jis ten buvo išsiųstas į komandiruotę.

 

 

Įstojo iškart penkiese

Netoli Padievyčio gimęs ir augęs, Padievytyje aštuonmetę mokyklą, o po to ir dabartinę Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinę mokyklą baigęs, būsimasis kunigas labiau buvo linkęs į humanitarinius mokslus. Traukė literatūra, istorija, nors sekėsi neblogai ir kiti mokslai. Buvo 1990-ieji, tikro atgimimo metai. Kas buvo kažkada uždrausta, tapo prieinama. Visokios naujos idėjos plaikstėsi tuomet žmonių ir ypač jaunimo galvose.

– Norėjosi gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų, padėti kitiems. Idėjų buvo daug, – mena Remigijus.

Jis įsitikinęs, kad daug kas priklauso nuo požiūrio ir, jį pakeitus, vargai nebe tokie baisūs ir sunkūs atrodo.

– Gal tai ir yra pašaukimas – keisti požiūrį,– svarsto kapelionas.

Taip jau atsitiko, kad tais 1990 metais net 5 jauni šilališkiai vyrukai įstojo į Telšių kunigų seminariją. Keturi iš jų baigė ją ir tapo kunigais. Penkerius metus Telšiuose ragavo filosofijos, psichologijos, teologijos mokslų, studijavo logiką, balso nustatymą, giedojimo meną, retoriką ir kitus specifinius dalykus. Dabar gali kai kam keistokai pasirodyti, bet balso nustatymą dėstė tuo metu jaunas Telšių Žemaitės teatro režisierius Raimondas Šilanskas.

 

Iš vikaro į kapelionus

 

Tuometinis Telšių vyskupas a.a. Antanas Vaičius 1995 metais jauną klieriką Remigijų paskyrė diakonu į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Po metų Remigijus buvo įšventintas į kunigus ir penkerius metus jau kaip vikaras tarnavo bažnyčioje.

2000 metais buvo įkurtas Lietuvos kariuomenės ordinariatas  (Lietuvos kariuomenės vyskupija). Suderinus su Šventuoju Sostu tai buvo atlikta katalikų karių sielovadai. 2001 m. vyr. kapelionas Juozas Gražulis rinko kunigus, kurie galėtų dirbti kariuomenėje. Iš pasaulietiško, civilinio gyvenimo pereiti į karinę struktūrą nebuvo paprasta.

– Kariuomenė – tai specifinė terpė ir tai mane baugino. Iš tikrųjų galvojau, kad bus sunkiau ir sudėtingiau. Tačiau kariai, karininkai labai geranoriškai mane priėmė, įaugau į jų gyvenimus. Pažįstu šeimas. Vaikai, kuriuos krikštijau, jau gerokai ūgtelėję,– pasakoja majoras (toks dabartinis kapeliono karinis laipsnis). Kapelionui teko ne tik krikštyti kariškių vaikus, bet ir sutuokti, organizuoti kitas šventes.

Tauragės LDK Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione, kur jau 9 metus dirba kapelionas Remigijus, yra šv.Martyno koplyčia. Veikia ji nuo 2004 metų.Sekmadieniais ir švenčių dienomis aukojamos šv. Mišios, į kurias sekmadieniais atvyksta kariškiai su šeimomis. Čia kapelionas ruošia vaikus pirmajai komunijai. Anksčiau, kol  tarnaudavo šauktiniai, būdavo organizuojama kūčių vakarienė, švenčiamos kitos  šventės. Dabar kariuomenėje jau profesionalai, todėl šeštadienį ir sekmadienį kariškiai būna namuose, bet mielai atvažiuoja į bataliono koplyčią išklausyti šv. Mišių, pasimelsti, pabendrauti laisvu nuo tarnybos metu. Kapelionas čia turi tokius pat įgaliojimus ir teises kaip parapijos klebonas. Ir šiemet gruodžio 23 dieną kariškiai simboliškai laužys kalėdaitį, tradiciškai paminės didžiąją šventę.

Vakarais dažnai kunigas Remigijus aukoja šv. Mišias Tauragės Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje. Kartais tai daro Šilalės, Jurbarko ar kituose maldos namuose. Kaip sako pats Remigijus, su visais kunigais jis gerai sutaria ir jokių problemų dėl to nekyla. Tauragėje jam dirbti ir gyventi patinka, nes ir tėviškė čia pat, ir draugų, bičiulių, žmonių, kuriems jis ir kurie jam reikalingi, yra daug. O jei ateis rotacijos laikas, teks keliauti sielovados darbą dirbti kitur, į kitą batalioną ar kitą karinę struktūrą.

 

Lietuvos kariai dvasiškai tvirti

 

Jau keturis kartus majorui kapelionui R.Monstvilui teko pabuvoti Afganistane. Triskart karinėse misijose su Lietuvos kariais. Vieną kartą tris mėnesius teko išbūti šioje tolimoje šalyje ir du kartus po pusmetį. Provincijos atstatymo grupėje (PAG-11) Goro provincijoje, kurios teritorija yra maždaug kaip pusė Lietuvos ir gyvena apie 700 tūkstančių gyventojų, šįkart beveik visi kariai buvo iš Tauragės bataliono.

Pasak sielovadininko, Lietuvos kariai – labai tvirti dvasiškai, atlaiko sunkius psichologinius krūvius, yra tikri profesionalai.

– Visada ir visur reikia pagarbos vieni kitiems ir tuomet jokių piktumų neiškyla. Deja, mūsų tarpe dažnai to trūksta. Niekada nereikia būti „mandresniems“ už kitus, – įsitikinęs Remigijus.

Teko stebėti kaip Afganistano žmonės džiaugiasi statomomis mokyklomis, hidroelektrine ir kitais visuomeniniais pastatais.

– Kiek kartų jau buvau ir galiu palyginti, kaip pakitusi gerovė. Išpuolių buvo, bet, ačiū Dievui, grįžome gyvi, sveiki. Visur pasitaiko radikalių žmonių ir visiems sunku įtikti,– tokia patyrusio ir visiems gero linkinčio kapeliono nuomonė.

Remigijus negaili gerų žodžių Lietuvos kariams, džiaugiasi, kad savo misijoje jie turi koplyčią, kapelionas turi ir atskirą kabinetą, jei taip galima pavadinti. Pas jį neretai užsuka kariai pasišnekučiuoti, arbatos, kavos išgerti. Koplyčioje misijos metu visada vyksta pamaldos.

 

Dovanų kalėdaičiai

 

Sukaupęs daug patirties, pabuvęs ir ekstremaliose situacijose, tačiau, manding, niekada nepraradęs dvasinės ramybės, kurią skleidžia kitiems.

Su Remigijumi, žemaičiu nuo Šilalės, ir rimtai pasikalbėti ir „pašposyt“ galima, su juo randa bendrą kalbą ne tik kariai. Užsukęs į redakciją ir apdovanojęs visus kalėdaičiais karo kapelionas visiems laikraščio skaitytojams palinkėjo:

 – Šventes švęskime su Viešpačiu, o ne su išoriniais blizgučiais. Linkiu, kad žmonės, kurie dar neatrado, atrastų Kalėdas. Dievas ateina ir tampa vienu iš mūsų, padeda gyventi, teikia ramybę ir viltį mūsų rūpesčiuose, darbuose.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras