Ketė Lendraitienė – vienintelė Pagenaičių senbuvė(6)

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ | zydrune@kurjeris.lt

2012-08-16 16:44
Renaldo Malycho nuotrauka

Renaldo Malycho nuotrauka

Gyvenantieji netoli Žukų žino: atsitikus nelaimei pirmiausia reikia kreiptis į Ketę. Ši moteris  pasiryžusi pagelbėti nepaisydama nei savo asmeninio gyvenimo, nei nepalankių aplinkybių. Tokią Ketę Lendraitienę pažįsta ir žino ne tik Pagenaičių, kuriuose moteris gyvena, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Garsas apie jos geraširdiškumą sklinda toli: seniūnai moterį vadina savo dešiniąja ranka, o ir svečiai iš Vokietijos, visiškai nepažįstami žmonės, jos namuose – dažni svečiai.

Neseniai K.Lendraitienė paminėjo 74-erių metų sukaktį. Ir jeigu ne kaskart apie save primenanti liga, moteris sodybą apibėgtų bėgte.

– Deja, daktarai uždraudė sunkiai kilnoti, greitai vaikščioti... Ir pati jaučiu, kad nebegaliu tiek, kiek anksčiau. Neseniai parduotuvėje nusipirkau tris butelius limonado, o parnešti neįstengiau. Ir prie sodybos gražinimo pati mažai beprisidedu. Mažai ir virtuvėje betriūsiu. Va, tik vakar pyrago su mėlynėmis iškepiau, – kviesdama vaišintis, kalba K.Lendraitienė.

 

Dešinioji seniūno ranka

 

Tiek dabartinis Vilkyškių seniūnas Darius Jurkšaitis, tiek anksčiau juo dirbęs Sigitas Stonys apie šią moterį atsiliepia itin teigiamai.

– Visada taip būdavo. Jeigu kam Žukuose ar jų apylinkėse nutinka bėda, visi pirmiausiai skambina ne seniūnui, bet Ketei. Ji meta savus darbus, net naktį kyla iš patalo, šoka prie mašinos vairo ir lekia ten, kur žmonėms jos reikia, – pasakoja apie K.Lendraitienę S.Stonys.

Šito pašnekovė neneigia – ji jaučia pareigą žmonėms sunkią valandą padėti.

– Daugiausia prisidedu laidotuvėse. Žukuose net šarvojimo salę įrengiau, greta kambarį gedulingiems pietums įtaisiau. Šarvojimo salę iš savo pinigų įrengiau, o už kambarį po truputį pinigėlius susirinkau. Daug kur materialiai man padeda dabartinis Seimo narys Kęstas Komskis. Dabar rengiamasi šventei Žukuose – parlamentaras vėl šaukiasi mano pagalbos. Ir padėsiu, o kaip galėčiau atsakyti, – kalba K.Lendraitienė.

Šarvojimo salę evangelikų liuteronų bažnyčios pirmininkė įrengė prieš 18 metų. Joje su savo artimaisiais paskutines valandas gali praleisti visi – Ketė neskirsto žmonių pagal tikėjimą. Nevertina jų ir pagal tai, kaip šie elgėsi gyvi būdami. Matydama, kad šeima nesusitvarkys su netikėtai užgriuvusia nelaime, Ketė iniciatyvos palaidoti žmogų imasi pati.

 – Elgiuosi pagal situaciją: įvertinu, kas konkrečiu atveju labiau tinka. Jeigu matau, kad šeimynykščiams patogiau su artimuoju atsisveikinti namuose, surengiu šermenis jų namuose, jeigu reikia daug kraustymo, pasiūlau šarvojimo salę Žukuose. Būna, kad net piniginius reikalus pasiimu savo atsakomybėn, bet dažniausiai prireikia tik padėti laidotuves suorganizuoti arba suolų, stalų paskolinti, – neslepia K.Lendraitienė.

Moteris prisimena, kad yra tekę ne tik laidotuves organizuoti, pinigus tvarkyti, bet ir gedulingus pietus savo namuose rengti. Geraširdė moteris tada taip nuvargo, kad nesulaukusi, kol mirusiojo artimieji pavalgys, nuėjo ilsėtis. Atsikėlusi ji rado tik tuščius puodus ir stirtą neplautų indų...

 

Pavyzdinga sodyba

 

Visi net ir Vilkyškiuose, žino, kad šios moters sodyba – pavyzdys aplinkiniams. Paklausta, ar kaimynai nepavydi jai tokio sugebėjimo gražiai tvarkytis, atsako teigiamai. Bet savo polinkio gyventi gražiai, tvarkingai Ketė nesureikšmina. Moteris įsitikinusi, kad tai – jos prigimtis.

– Mūsų tėveliai buvo vokiečiai. Juk mes maži būdami lietuviškai nė nemokėjome. Dėl to net ir mokyklą teko pradėti lankyti vėliau nei kaimynų vaikams. Bet vėliau, sovietiniais laikais, kai šėriau veršelius, gyvenau labai gerai – būdavau darbo pirmūnė ir gyvenimu negalėjau skųstis. O kai sugalvojau savo tėviškę atnaujinti, pinigų užsidirbti išvykau į Vokietiją, – žvaliai pasakoja K.Lendraitienė.

Vokietijoje ji dirbo penkerius metus. Tiek prireikė, kad uždirbtų pinigų tėviškės renovacijai. Suremontavo savo gimtuosius namus K.Lendraitienė taip, kad jie iš išorės nė kiek nepasikeistų. Į nusistebėjimą, kad pinigų užsidirbti ji vyko jau garbaus amžiaus – sulaukusi 60 metų, pašnekovė reaguoja santūriai ir priduria, kad ji nebemoka vokiškai – vaikystėje mokėtą gimtąją kalbą per šitiek metų buvo pamiršusi.

 

Vienintelė tikroji gyventoja

 

Moteris didžiuojasi, kad Pagenaičiuose yra vienintelė gyvenanti savo gimtinėje. Visi aplinkinių sodybų gyventojai – atsikėlėliai. Senoji savo kaimo gyventoja stebisi kaimui suteiktu nauju vardu.

– Neįsivaizduoju, kodėl po karo mūsų kaimą pradėjo vadinti Pagenaičiais. Juk anksčiau jis buvo Šūster. Kiti aplinkiniai kaimai iki šiol nešioja savus vardus, o mūsiškis kažkodėl nebe. Žukai, Aušgiriai, Žagmantai – visi šie kaimai taip vadinosi ir prieš karą. Tik tiek, kad anksčiau buvo dveji Žagmantai: Aukštieji ir Žemieji, – vardija K.Lendraitienė.

Leisdamasi į prisiminimus moteris pasakoja, kad anksčiau šis kaimas buvo gerokai didesnis nei dabar. Šiuo metu čia tėra tik 10 sodybų, o prieš karą kaimas buvo miestelis, turėjęs savo gaisrinę, kur gaisrininku dirbo ir pašnekovės tėtis Gustav Šulc. Miestelyje buvo fabrikas, o pro šalį dundėjo siaurukas Smalininkai–Tilžė. Antrojo pasaulinio karo metu didžioji Šūster miestelio medinių pastatų dalis sudegė, keli buvo subomborduoti.

– Karas viską sujaukė: mus kaip vokiečius okupavo, vėliau mama su mumis, keturiais vaikais, grįžo, o tėtis liko kovoti Vokietijos fronte. Taip daugiau mes jo ir nebematėme. Mama bandė sovietmečiu su juo susisiekti, bet buvo tokie laikai, kad niekas neleido tėvams susisiekti, o kai jau leido – nebebuvo su kuo. Tėtis mirė 1968 metais. Kai dirbau Vokietijoje, aplankiau jo kapą, – kalba K.Lendraitienė.

 

Lanko ir svetimi

 

Vokietijoje gyvenanti pusseserė iš tėvelio pusės į vietos laikraštį įdėjo skelbimą, kad norintieji susisiekti su giminėmis Lietuvoje arba aplankyti tėvų, protėvių gimtinę gali susisiekti su Kete. Tad dabar Pagenaičiuose vokiečiai – dažni svečiai.

– Jie čia važiuoja ir važiuoja, o aš jų nė nepažįstu. Štai prieš porą savaičių vienus vokiečius išleidau, o po savaitės nauji atvažiuoja. Kai kurie svečiai savo įspūdžius įamžina albumuose. Vieną tokį ir man dovanų atsiuntė. Čia sudėta viskas: ir mano sodyba, ir mano augintiniai, ir mano prižiūrima Žukų parapijos šarvojimo salė... O būna, kad vokiečių dėka gaunu Vokietijoje leidžiamą laikraštį, kur aprašyti vokiečių vizitai Lietuvoje, – buvusių kraštiečių noru ir pastangomis bendrauti dalijasi K.Lendraitienė.

Moteris pasakoja, kad dalis vokiečių noriai prisideda prie Žukų parapijos bažnyčios remonto. O tai K.Lendraitienei ypač svarbu. Ji visomis išgalėmis stengiasi prikelti Žukų bažnyčią antrajam gyvenimui.

 

Į Vokietiją nevažiuos

 

Ketė užaugino ir į gyvenimą išleido tris sūnus, susilaukė šešių anūkų, pakeliui į šį pasaulį ir pirmasis proanūkis.

Niekas iš Ketės šeimos nesiruošia važiuoti gyventi į Vokietiją.

– Visi turi darbus Lietuvoje. Be to, Vokietijoje nėra taip lengva pragyventi, kaip gali pasirodyti, – sako pašnekovė.

Ji neslepia, kad ji pati ir jos šeima kitokia, neįprasta. Pavyzdys – Ketės ir jos anūkės polinkis imtis „vyriškų“ darbų. Pati Ketė nuo jaunumės jautė polinkį transporto priemonėms, o anūkė Milda nutarė mokytis suvirintojo specialybės. Ir tik dėl to, kad vyrams įrodytų, jog ir ji šitaip gali.

– Tas pats buvo ir man: labai norėjau vairuoti sunkiasvores mašinas. Tačiau nepraėjau medicinos komisijos dėl regėjimo. Todėl daugiau nei 30 metų važinėjau be vairuotojo pažymėjimo. Ir tik po to, kai sūnūs pradėjo savo gyvenimus kurti, kai mirė vyras, ryžausi teises laikyti iš naujo. Nuo tada vairuoju legaliai. Bet nė sykio per visą mano gyvenimą taip niekas ir nepatikrino: turiu aš tas teises ar neturiu, – juokiasi garbaus amžiaus vairuotoja.

K.Lendraitienė šiuo metu svarsto, kaip gyvens toliau. Šeima sprendžia, kad garbų gimtadienį atšventusiai Ketei būtų naudinga jaunimo paspirtis. Todėl į senąją sodybą Pagenaičiuose žada atsikelti šeimos besilaukianti anūkė. Tačiau ar taip bus iš tikrųjų, senoji moteris dar nežino. Viena aišku – sūnūs jai vienai likti gyventi neleis.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras