Sesers liga paskatino tapti donore(9)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2009-11-04 11:14

Seserys Livija Banienė (kairėje) ir Salomėja Vitkauskienė praėjusių metų rugpjūtį Tunise šventė Livijos auksinį jubiliejų ir dar nežinojo, kokie išbandymai jų laukia.

Apie ypatingą, svarbiausią dviejų seserų gyvenimo įvykį, kai praėjusią vasarą viena tapo kaulų čiulpų donore kitai, norėjau pasikalbėti su abiem seserimis, bet nepavyko. Livija tik trumpai pabuvo namuose, pablogėjus sveikatai vėl buvo priversta išvykti gydytis į Vilniaus Santariškių klinikas. Todėl jaunesnė jos sesuo Salomėja kalbėjo už abi.

 

 

Nelaimė nevaikščiojo viena

Salomėja Vitkauskienė seną posakį, kad nelaimė nevaikšto viena, supranta kitaip. Jos manymu, staiga vyriausiąją seserį užklupusi sunki liga – kraujo vėžys – kartu atnešė ir begalinį medikų rūpestį, kitų žmonių pagalbą.

Ji pasakoja, kad vasarą pajutusi silpnumą sesuo Livija pagalvojo, jog pervargo dirbdama sode ir viskas greitai praeis. Bet visgi kreipėsi į savo šeimos gydytoją Danutę Dikmonienę. Kraujo tyrimas medikei iš karto sukėlė nerimą, pacientę ji išsiuntė į Klaipėdos jūrininkų ligoninę. Diagnozė – kaip nuosprendis: ūminė leukemija. Klaipėdoje Livija buvo gydoma du mėnesius. Jai buvo taikyta chemoterapija.

– Mano seserimi nepaprastai gerai rūpinosi Klaipėdos ir Vilniaus medikai. Kai reikėjo perpilti kraują, važiavome būriais ne tik giminaičiai, kaimynai, bet ir Livijos kolegos iš mokesčių inspekcijos. Pas gydytoją Dikmonienę buvau nuėjusi su rožių puokšte. Visos plačios giminės vardu taip pat noriu padėkoti visiems kitiems geriems žmonėms, kurių pastangomis mano sesuo išgyveno. Už šią likimo dovaną aš norėčiau dar ir kitaip atsidėkoti: raginu visus, kad taptų kaulų čiulpų donorais, gelbėtų kitų, nepažįstamų žmonių gyvybes. Galiu pasidalyti patirtimi: tai nekenkia donoro sveikatai, be to, nemokamai atliekami brangūs ir sudėtingi sveikatos tyrimai, – kalbėjo Livijos sesuo Salomėja Vitkauskienė.

Santariškių klinikose buvo suteikta viltis, kad Livijai gali padėti kaulų čiulpų persodinimas. Į Vilnių išsirengė aštuoniasdešimtmetė mama Teresė Norkienė, brolis Edmundas, seserys Reda ir Salomėja. Visi jau žinojo, kad persodinimui gali tikti tik brolių ir seserų kaulų čiulpai.

– Bet gali ir netikti. Be galo visi troškome, kad kuris nors iš mūsų galėtume būti donoru, kad sesers gyvybė būtų išgelbėta. Laimė pagelbėti seseriai teko man, – pasakojo Salomėja.

 

Palaikė visi

 

Operacija Livijai buvo atlikta rugpjūčio 27-ąją, atsitiktinai per penkiasdešimt pirmąjį jos gimtadienį. Prieš operaciją Salomėja su širdgėla prisiminė, kokios jiedvi laimingos buvo prieš metus – Livijos auksinį jubiliejų šventė Tunise.

Pasak Salomėjos, ir kiti ligoniai, laukiantys ir nesulaukiantys tinkamų donorų kaulų čiulpų persodinimui, į Liviją žvelgė kaip į laimingąją. Ne visi turi daug brolių ir seserų, kad galėtų tikėtis, jog kuris nors tiks būti donoru. Tuomet tenka ieškoti donorų po kitas šalis. Tai brangiai kainuoja ir ilgai trunka.

Abi seserys buvo paguldytos į vieną palatą. Procedūra truko aštuonias valandas. Ar organizmas priėmė kaulų čiulpus, turėjo paaiškėti daugiau kaip po mėnesio.

Tačiau džiaugsmą dėl operacijos greitai aptemdė nerimas dėl greitos ir gana sunkios Livijos organizmo reakcijos į kaulų čiulpų persodinimą. Savaitę ji praleido reanimacijos palatoje, prie jos budėjo sesuo Reda, į Lietuvą sugrįžusios dukterys Raimonda ir Justina.

– Gal tai sutapimas, kad kartu su ja būnant dukroms Livija pasijuto geriau. Bet aš tikiu, kad artimųjų širdies šiluma, maldos žmogui gali daug padėti, sustiprinti jį, priversti ligą trauktis. Būryje mes viską sugebame įveikti. Livija labai stipri, ji įveiks visas negandas, – tikino Salomėja.

Gyvenimas nelepino

 

Keturiasdešimt penkerių metų Salomėjai visko teko patirti, bet ji iki šiol tiki žmonių gerumu. Teresės ir Benedikto Norkų šeimoje augo keturi vaikai. Jauniausia Salomėja mena, kad mama, ilgametė Duonos fabriko buhalterė, mokėjo gerai tvarkytis ne tik darbe, bet ir namuose: vaikams išdalydavo darbus, ir niekam buvo nevalia ko nors nepadaryti. Pripratinti prie pareigingumo vėliau visi su šeimomis sugebėjo išsitekti sename tėvų name. Dabar šiame name Laisvės gatvėje gyvena Salomėja, čia prieš aštuonerius metus ji atidarė maisto produktų parduotuvę. Tikisi kaip nors išsilaikyti ir sunkmečiu.

Giminėje – trys našlės: mama ir dukros Livija bei Salomėja. Jauniausiai Salomėjai teko itin skaudi dalia. Ji, atsisakiusi studijų medicinos mokykloje, aštuoniolikos ištekėjo. Jos išrinktasis Raimondas taip pat nebestojo mokytis į aukštąją mokyklą, tačiau jiedu nespėjo pasidžiaugti šeimyniniu gyvenimu – Raimondas buvo pašauktas į karo tarnybą. Grįžęs, vos pradėjęs dirbti, žuvo avarijoje. Tik po mylimo vyro laidotuvių 21 metų moteris pajuto, kad laukiasi. Buvo tokių, kurie ją skaudino sakydami: „Tu jauna, tau visas gyvenimas prieš akis, kam tau vaikas?“

– Bet mane palaikė tėvai, seserys, brolis. Labai džiaugiuosi praeitu gyvenimo etapu. Vien dėl dukrelės sugebėjau įveikti visus sunkumus. Esu laiminga, kad šią vasarą ji ištekėjo, – tvirtino Salomėja.

Paklausus, ar gražiai moteriai niekas nesisiūlė užpildyti po vyro žūties likusios tuštumos, Salomėja atsakė:

– Visko buvo, bet kitos šeimos nesukūriau. Keletą metų dalinuosi bendru gyvenimu su draugu Rolandu.

Skaityti komentarus (9) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras