Stoniškių seniūnijos metraštininkas(6)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2008-04-15 15:10

Genamas reikalų ne visuomet užbėgi ten, kur iš tiesų reikia. Atsidurti Stoniškių bibliotekoje pavyko laiku ir vietoje. Pirmiausiai nustebino ne ant sienų sukabintos fotografijos, o ant stalo paskleisti kelių kaimų metraščiai. Įsikalbėjome su bibliotekos vedėja Zofija Genutiene. Paslaugi moteris bematant nutarė į biblioteką pakviesti kraštotyros darbų autorių Bronių Bagdoną. Kol žmogus dviračiu važiavo iš gretimo Mažaičių kaimo, turėjau puikią progą detaliau susipažinti su mane sudominusiais darbais: Mažaičių, Stoniškių, Kovgirių, Rukų, Berštininkų kaimų istorijomis. Kompiuteriu atspausdinti, skoningai sumaketuoti kaimų istorijos aplankai tiesiog lipo prie rankų. Iš estetiško pateikimo autorių galėjai įsivaizduoti esant išprususį humanitarą.

Kai ant bibliotekos slenksčio pamačiau akiniuotą pagyvenusį žmogelį, tapo dar įdomiau. Kuklumas buvo kelis kartus didesnis už nuveiktus darbus. Bronius pamažu atsivėrė. Papasakojo apie pokarį, kasdienius savo darbus, pomėgius, sutiktus ir iš toli matytus žmones, įvykius. Nieko kategoriškai nevertino, nesmerkė ir negyrė. Tiesiog kalbėjo apie tai, ką matė savo akimis arba išgirdo iš jau amžinybėn išėjusių kaimynų.

Į Stoniškius Bronius Bagdonas atvažiavo po karo. Kaip daugelis ten atvykusiųjų dirbo įvairius darbus. Jeigu kas ir nepatiko – gyveno taip, kaip tuo metu reikėjo. Buvo visko: ir kuklių linksmybių, ir gilaus vargo, ir dramų. Taip suguldytas žmogaus gyvenimas, kad nuoskaudos, nusivylimai pasimiršta. Žiūrėk, apie ką susitikę pradedame kalbėti - pirmiausiai prisimename kokį kaimyno pokštą, vestuves ar krikštynas ir tik pokalbio pabaigoje kedename kieno nors vargą.

Paklaustas, kokiuose kompiuterinio raštingumo kursuose išmoko XXI amžiaus gudrybių, Bronius nusišypsojo tarsi patvirtindamas, kad visą gyvenimą buvo sumanus ir nagingas. Ilgą laiką kaimo bibliotekose dirbo bibliotekininku, kino mechaniku, todėl visuomet buvo su knyga, laikraščiu, gera daina ar kitu kultūros trupiniu. Ir kraštotyra susidomėjo ne šiaip sau, o suvokdamas savo darbo naudą ateičiai. Matydamas akyse nykstantį Mažosios Lietuvos kraštą stengėsi užrašyti ten gyvenusių lietuvininkų ar po karo įsikūrusių žmonių pasakojimus, papročius, pavardes. Kopijavo, rinko senas fotografijas, dokumentus. Reikalo prispirtas išmoko dirbti skeneriu ir kompiuteriu.

- Kadangi mokėjau rašyti rašomąja mašinėle, tai išmokti dirbti kompiuteriu nebuvo sunku. Pirštai nebe tokie miklūs, akys nebe tokios šviesios, todėl dirbu lėtai. Teisybę pasakius ir neskubu. Kartais vartydamas, rodos, baigtą darbą prisimenu kokią reikšmingą istorijos detalę, pavardę ar įvykį,  todėl vėl lendu prie kompiuterio, tekstą pildau, taisau, - pasakojo B.Bagdonas.

Visus savo aprašytus kaimus B.Bagdonas yra išvaikščiojęs nuo trobos iki medžio, iškalbinęs nuo mažo iki seno. Jo surinktomis žiniomis naudojosi mokslininkai, literatai, skaitė istorijos mėgėjai.

Dabar ant bibliotekos stalo sukrautos kaimų istorijos irgi guli ne šiaip sau, o tam, kad žmonės paskaitytų, papildytų, papasakotų, ką patys, gal kitaip, atsimena. Duok Dieve šviesos šį kilnų darbą dirbančiam žmogui.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras