Ten, kur visi vienas apie kitą žino viską...(0)

Justina ULBERKYTĖ | justina@kurjeris.lt

2011-08-02 14:25
Justinos Ulberkytės nuotrauka

Kriokiškių kaimo bendruomenės pirmininkė Reda Tamašauskienė. Autorės nuotrauka

Į Kriokiškius, įsikūrusius prie pat Jūros upės kranto, veda vingiuotas žvyrkelis. Saulėtą vasaros dieną bildėdamas dulkančiu laukų keliu esi tiesiog priverstas sustoti, nes supantys vaizdai užburia. Laukų erdvės, skiriamos kelio vingio, nudažytos skirtingomis spalvomis – vienoje pusėje baltuoja žydinčių grikių laukai, kitoje akį žavi geltonieji rapsai. Ir pagaliau iš už nedidelės miško tankmės išnyra kaimo peizažas – vienas kelias, apsuptas pulko namų.

Kriokiškiai – atokus kaimas. Ten įsikūrę vos šimtas nuolatinių gyventojų. Dar prieš dešimtmetį kaimelį būtų buvę ne taip lengva rasti. Mat kelio ženklai čia atsirado tik susikūrus kaimo bendruomenei. Dešimt metų kaime gyvavusi mokykla buvo uždaryta, nes dėl dvylikos mokinių mokyklos išlaikyti neapsimokėjo, o norint tikslingai išnaudoti buvusias patalpas pasiūlyta įkurti kaimo bendruomenės namus. Ir taip jau gerą dešimtmetį aktyviai sukasi kriokiškiečiai, vedami savo pirmininkės Redos Tamašauskienės.

– Mokslo metais pilnas autobusėlis vaikų kas rytą po dvidešimt kilometrų rieda į artimiausią mokyklą, – pokalbį pradeda Reda.

Moteriai jaunimas itin rūpi, mat pačios šeimoje net trys atžalos. Tačiau auginančios vaikus ir su vyru prižiūrinčios ūkį Redos gyvenime atsiranda laiko ir kitiems žmonėms.

– Esu filantropiškas žmogus, man norisi kitiems padėti. Žinau, kad aš galiu sau leisti per atostogas kur nors išvažiuoti, tačiau matau, kad mano draugai ir pažįstami neturi galimybės išvykti. Todėl ir galvoju, jeigu esam maži,  nejaugi negalim nieko turėti? Tokia veikla – mano arkliukas, man tiesiog malonu. Džiaugiuosi, kad turiu gerą vyrą, kuris padeda, nes šis darbas neapmokamas, – sako Reda.

Pirmininkė nedrąsiai prisimena, kad per daug metų buvo visko, tačiau ją nuliūdinti nebėra taip lengva.

– Užsiauginau storą „skūrą“, nuo kurios galiausiai viskas nubėga, – juokiasi ji.

Lyg viena šeima

Paklausta, kuo, jos manymu, gyvenimas kaime kitoks nei mieste, sako, kad viskas čia vyksta viduje.

– Čia žmonės visada buvo kitokie – jie visi kaip vienos rankos pirštai. Mes viską vienas apie kitą žinome. Dažnai apima jausmas, kad išėjęs iš čia niekur kitur taip gerai nerasi. Anaiptol, mes nesame atskirti nuo pasaulio, kai tik turime noro, susiorganizuojame ir visi bendrai važiuojame į renginius, lankome koncertus. Tarpusavyje netgi juokaujame, jei reikėtų išeiti iš Kriokiškių, tai rinktumės gyvenimą tik dideliame mieste arba tik Kriokiškiuose. Mes buriamės ne tik į šventes, bet ir tada, kai reikia pagalbos kaimynams. Gal tuo ir skiriamės nuo miesto gyventojų, kad išsaugojome žmogiškumą? – retoriškai klausia Reda.

Bendruomenės pirmininkė tikina, kad pati visada galvojo, jog niekada nebegrįš gyventi į kaimą.

– Niekada negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas. Pati sau visada sakiau, kai tik išeisiu iš tėvų namų, gyvensiu dideliame mieste ir niekada negrįšiu į kaimą, bet viskas apsivertė aukštyn kojom, – prisimena kriokiškietė.

Dabar moteris tik džiaugiasi, kad visas kaimas tapo didele šeima, kuri kartu švenčia ne tik žiemos šventes, bet ir pasveikina kiekvieną naujagimį. O ypač Reda didžiuojasi kaimo jaunimu.

– Kad jūs pamatytumėt, kaip aktyviai jie buriasi ir ruošiasi šventėms. Švęsdami Helovyną, jie aplanko visas kaimo šeimas, kaimą puošia pačių sukurtomis dekoracijomis, šeimoms dovanoja išskaptuotus moliūgus. Atėjus vasarai jie patys, neraginami, paruošia Jūros pakrantės aikštelę Joninių šventei, – pasakoja Reda.

– Dažnai pasijuokdavau iš vaikų, kai jie manęs klausdavo, ar gali eiti į lauką. Sakydavau, kodėl klausiate, lyg gyventumėt mieste. Vaikai kaime apsupti gamtos, gyvūnų, jie čia labai daug išmoksta ir yra saugūs, – tikina Reda.

Šimtmečių istorija

Paklausta apie kaimelio atsiradimo metus, tiksliai jų įvardinti Reda sako negalinti.

– Sunku rasti mūsų kaimelio pradžią. Tačiau ji siekia 1500 metus, – sako moteris.

Amžių istoriją mena ir mažos kapinaitės kaimo pakraštyje. Jose prieš daugybę metų buvo laidojami kriokiškiečiai. Dabar kapinaitės – tarsi kaimo gyventojus vienijantis objektas, kviečiantis jas prižiūrėti ir prisiminti savo praeitį ir protėvius. Šiose kapinėse prieš daugybę metų buvo laidojami tik kaimo gyventojai.

Visus užsukančius į kaimą moterys sutinka itin jaukiai ir vaišingai. Redos teigimu, Liucija – jos dešinioji ranka, kai reikia organizuoti renginius ar priimti į kaimą atvykusius svečius. Be jos pyragaičių kriokiškiečiai nevyksta nei į vieną savivaldybėje rengiamą šventę. Jie tapo lyg vizitine šio kaimo žmonių kortele. O besižvalgydamas po sodybas dar labiau įsijauti į kiekvienos šeimos gyvenimą. Štai iš kiemo išnyra kaimo dainorėlis,  pasak Redos, jis dainuoja visada, nesvarbu, kur ir kada būtų. Staiga stabtelime šalia kito vyriškio, o jis jau bepasakojąs apie nuleistą vežimo ratą... Taip ir sukasi lyg bitutės kaimo gyventojai – draugiškai ir vieningai.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras