Žibučių puokštė daktarui Broniui Radziūnui(4)

Eugenijus SKIPITIS

2011-03-27 13:57

Vilkyškių miestelio daktarui Broniui Radziūnui kovo pradžioje sukako 70 metų. FOTO: Eugenijus Skipitis

Kai pavasaris prablaivina dangų, o ant pumpurais aplipusios medžio šakos pragysta iš svetur sugrįžęs paukštis, pažiūrim į savo nueitą kelią, kuris sustoja prie mūsų nugyventų metų kalno. Kartais net sunku patikėti, kad pro šalį lėkdamos mūsų dienos ir valandos, kaip akmenys ar smiltys, tampa didelio statinio pamatu. Kai užkopęs į kalno viršūnę bandai dar kartą pamatyti su kitais žmonėmis nueitas tolumas ir platumas, iš toli atlėkęs jaunystės maksimalizmu kvepiantis vėjas pajudina prisiminimų laivą, po kurio burėmis visuomet jaučiamės saugūs. Taip atsitinka, kad gyvenimo banga nuneša mus nuo prisiminimų kranto ir vieną pavasarį pastato svarbaus jubiliejaus vartuose. Kovo pradžioje Vilkyškiuose (Pagėgių savivaldybė) gyvenantis gydytojas Bronius Radziūnas atšventė 70-metį.

 

 

Apipilti gėlėmis ir gražiais žodžiais, tampame kuklūs, o patirti sunkumai atrodo menki.

B.Raziūnas gimė 1941-ųjų kovo 2-ąją kaime netoli Krekenavos miestelio. Dabar šioje vietoje – milijonieriaus Viktoro valdos. 17 hektarų žemės ir 11 vaikų turėjęs Radziūno tėvas Petras ir mama Veronika vargu ar bepažintų prieškario kasdienybės vargais paženklintą vietą. Bronius Raziūnų šeimoje buvo pats  jauniausias vaikas.  Tėvai norėjo, kad jaunėlis būtų mokytas, ir jų norams buvo lemta išsipildyti. Bronius tapo gydytoju. Baigęs Kauno medicinos institutą, metus dirbo Šilutės rajono ligoninėje gydytoju internu, po to pasirinko Vilkyškius. Mažo miestelio gelmė kažkuo buvo panaši į Krekenavos tylą, kurioje visuomet yra erdvės gražioms mintims, sąžiningiems poelgiams ir galvos linktelėjimui sutikus kažkur skubantį žmogų. Ėmėme su daktaru ir suskaičiavome. Buvo metai, kai ambulatorijoje, kurioje pradėjo dirbti 1974 metais, per metus priimdavo net 6 tūkstančius lankytojų. Žinoma, pas daktarą žmonės ateidavo po kelis kartus, bet visi pasisveikindavo, pasiguosdavo, pasipasakodavo. Kaip grumstas riedėjo laikas kitų klausantis, kitiems padedant. Dabar į miestelio ambulatoriją per metus užsuka gal 3 tūkstančiai pacientų, bet ir jiems reikia dėmesio, ne minutės, bet širdyje pagimdyto jautraus sakinio, kuris gydo, kuris sustiprina, kuris pakelia. Kiek tokių žodžių ir sakinių per 37 darbo metus Vilkyškiuose pasakyta? Ketvirtį amžiaus ambulatorija buvo įsikūrusi liuteronų evangelikų bažnyčios klebonijoje, kurioje net vandens nebuvo. Po iš aliuminio bakelio tekančia srovele daktaras nusiplaudavo rankas, vis pagalvodamas, kad kada nors tikrai bus geriau. Važiavo pas ligonius vežimu, rogėmis, traktoriumi, ėjo pėsčias, dabar rieda automobiliu. Atkūrus nepriklausomybę ambulatorija įsikūrė senajame dvare. Darbo sąlygos pagerėjo. Viskas keičiasi, tad nieko nuostabaus, kad pamirštame, kaip gyvenome vakar, tačiau šiandien norime, kad gyventume keliasdešimt kartų geriau. Ar ne per greitai?

Šeima mus sulipdo, suklijuoja, suteikia tokio tvirtumo, kad neįveikia jokios sunkumų rūdys. Bronius dėkingas likimui, kad Vilkyškiuose surado žmoną, stomatologę Birutę, kad užaugino dukrą farmacininkę Vaidą. Kukliam žmogaus gyvenimui dangoraižių nereikia. Gal jie ir gražūs pasižiūrėti, tačiau labai dažnai sunkus jų šešėlis. Mažame miestelyje yra visos sėslaus gyvenimo prielaidos. Jeigu tik teisingai gyvename, likimas dosniai mums atmatuoja ir džiaugsmo, ir sėkmės, o dažnam – ir sveikatos. Tik nereikia skubėti, nereikia dantimis ir nagais plėšti, nereikia stengtis panešti tiek, kiek nebepakeli.

– Į Krekenavos apylinkes nuvažiuoju tik per Žolinę. Kai moterys su puokštelėmis eina į bažnyčią, atrodo, kad visos parapijos žolynai ateina į mano pusę. Tik Krekenavoj šitaip kvepia. Liūdna, kad iš didelio brolių ir seserų būrio belikome tik du. Vilkyškiuose mano namai. Kai buvau jaunesnis, labai mėgau pasiknebinėti po žemę. Anot poeto, dar neišėjo iš manęs žemdirbio dvasia, –  nusivilkdamas baltą chalatą sako B.Radziūnas.

Per Vasario 16-ąją B.Radziūnas apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“. Gal kiek per vėlai, gal per kukliai. Atrodo, dar neseniai gydė mergikę ar  jaunuolį, o dabar tiedu jau subrendę ir turi savo vaikų, kuriuos varvančiomis noselėmis veda pas Radziūną. Ach, koks saldus gyvenimo prisilietimas, kai sutikto žmogaus gali paklausti „Kaip gyvena tavo vaikai?“, ir tau atsako: „Ačiū, sveiki“.

Sunkus šitas pavasaris, lėtas, stringantis. Ne tik paukščiai, bet ir žibutės vėluoja. Išmaišę visas Vilkyškių parapijos piliakalnių atšlaites, Jūsų gimtadieniui žibučių neradome. Tačiau kaip buvo smagu stebėti, kai nuo kalno bėgantis vaikų spiečius Jums tądien tarė: „Labas, mūsų daktare“. Mėlynose jų  akyse spindėjo saulė, raudonas bažnyčios bokštas ir trylika Vilkyškių miestelio posūkių, kuriuos mintinai žinote kaip mokykloje išmoktą eilėraštį.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras