Juokas suartina, televizija pavergia, o tai, kas miela širdžiai, formuoja požiūrį(5) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2011-12-27 11:45
Timūro Augucevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

„Muzikinės pauzės“ kūryba – rimtų temų gvildenimas su humoru. Timūras Augucevičius (medyje) ir Andrius Grabauskas. Timūro Augucevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Ne visada jaunimas būna išgirstas, ne visada skirtingos kartos apskritai nori viena kitą girdėti. Tačiau neįmanoma užmerkti akių, kai jauno žmogaus nuomonė pateikiama patrauklia forma bei su humoru. LNK televizijos „Dviračio žiniose“ su savo kūrybos humoristiniais muzikiniais vaizdo klipais rugsėjį startavęs tauragiškis Timūras Augucevičius „Muzikinėje pauzėje“ „deda“ žiūrovams viską, kas jaunam žmogui „ant dūšios guli“. O į televizijos ekraną jaunuolis „išėjo“ su savo sukurta daina „Tauragė – plaktukų miestas“.

Stukt į galvą, ir gana

„Nieks tenai jau nesišypso – jau praėjo tie laikai“ skamba dainos žodžiai. Visą vaizdo klipą iš automobilio neišlipantys sportiniais kostiumais vilkintys Timūras ir Andrius dainuodami nė karto nešypteli. Jie neva „gyvenimo matę“ jaunuoliai, patyrę ir nesivarginantys būti malonūs, nes gatvės taisyklės diktuoja „kiekvienas už save ir daugiau už nieką“. Panašią nuomonę Timūras susidarė prieš dešimtmetį užsukęs aplankyti savo vaikystės miesto Tauragės. Anot jo, būtent tada ir supratęs „kiekvienas už save“ šūkio prasmę, o širdgėlą dėl žmonių susvetimėjimo pasitaikius progai įprasminęs dainoje.

– Beje, pavadinimas „Tauragė – plaktukų miestas“ yra vieno iš Andriaus draugų frazių. Jos reikšmė labai paprasta: esu girdėjęs daug istorijų, kaip jaunimas Tauragėje ir aplink ją savo pasaulėžiūrą aiškina kumščiais. Andriaus draugas pasakojo, kad buvo metas, kai muštynės gatvėje buvo normalus, kasdieninis reiškinys. Apibendrindamas situaciją, jis taip ir pasakė: „Tauragė dabar yra plaktukų miestas“. Vilniuje sutinku vis daugiau puikių žmonių iš Tauragės. Jie man pasakoja, kad Tauragė stipriai atsigauna. Tai man labai smagu girdėti.

„Viščiuką Tabake“

Pamiršdamas pastaruosius savo įspūdžius iš Tauragės, Timūras pažeria gausybę šiltų prisiminimų ir giliai atmintyje atgulusių jo nerūpestingos vaikystės nuotrupų, pripildytų ryškių vaizdų ir kvapų. Tauragėje jis gyvenęs iki penktos klasės.

– Čia pirmą kartą įsimylėjau. Tai nutiko antroje klasėje, jos vardas buvo Laura. Lydėdavau ją namo ir visais kitais būdais bandydavau gauti jos dėmesio, bet taip ir neišdrįsau jai prisipažinti. Gyvenome Gedimino gatvės 32 name, durys apkaltos raudona oda. Tėvai dirbo „Keramikoje“, nebūdavo nieko smagesnio nei tėvo lankymas ceche. Gamykla man buvo paslaptinga ir mistiška vieta. Žaisdavom kieme arba dar statomo penkiaaukščio statybų aikštelėje. Žaidimai su kaučiuku ir karabitu buvo didžiausios pramogos. Prie „Pušelės“ pirkdavom ledus ir šaltą girą iš autocisternos, vasaromis eidavom į dainų šventes, o patys mistiškiausi prisiminimai – iš kavinukės prie gaisrinės. Ten tėvai su draugais eidavo iškilmingomis progomis ir visada užsakydavo „Viščiuką Tabake“. Nuo šio pavadinimo man ir šiandien išsiskiria seilės.

Kiemų kovos neprigijo

Tauragėje Timūrui mesti ir pirmieji vyriškumo išbandymai.

– Mūsų namas buvo naujos statybos, gal dėl to mūsų nelabai mėgdavo vaikai iš kitoje Gedimino gatvėje stovinčių namų. Atsimenu, kaip kiemai kariaudavo. Mūsų namus skyrė autobusų žiedas. Prie mūsų namo baigėsi Gedimino gatvė, ten apsisukdavo maršrutiniai autobusai. Kai ateidavo sutartas „mūšio“ laikas, priešininkų kiemo gauja sustodavo savo aikštelės pusėje, o mes – savojoje. Tada kažkas surikdavo, ir abi pusės bėgdavo vieni link kitų. Kai pribėgdavom vieni prie kitų, keli vaikai apsistumdydavo, agresyviai parėkaudavom ir atgal į kiemus išsiskirstydavom. Man jau tada visas šis „teatras“ buvo keistas, bet pats faktas įstrigęs labai giliai, – prisiminimais dalijosi Timūras.

Kai kurie reiškiniai Timūrui atrodė keisti ne tik vaikystėje. Būtent stebintis žmonėse nuo sovietinių laikų užsilikusiu mąstymu (pačiam yra tekę būti spaliuku) gimsta dainos ir vaizdinis jų apipavidalinimas. Vieni populiariausių „Dviračio žiniose“ pasirodžiusių Timūro vaizdo klipų yra „Britva“, kuriame pašiepiami šio motociklo garbintojai, greitaeigis motociklas vadinamas „greitąja mirtimi“, apdainuojami šunų „prišikinėti“ „miesto parkai“, šiek tiek politikuojama dainoje „Tavo miesto meras“. Kai kurie žmonės, nors ir praėjus dviem dešimtmečiams po sovietinės priespaudos, vis dar jaučiasi nesaugūs, o mėgindami tai paneigti jie dangstosi abejingumu, agresija, susikoncentravę tik į save ir naudos siekimą. Tokius tautiečius Timūras pastebėjo palyginęs su Vakarų kultūros žmonėmis, ir tokius mus jis savo kūryboje nori parodyti mums. O privertus nusijuokti galbūt kaip ir jis – imti keisti požiūrį.

Dveji metai vienatvės suformavo požiūrį

– Savo kūryboje stengiuosi vengti ironijos. Galbūt ne visada tai pavyksta, bet pagrindinis tikslas yra nežeminti to, apie ką dainuojam. Daina „Tavo miesto meras“ yra išimtis, bet šiaip stengiuosi gerbti dalyką, apie kurį kuriu dainą. Lietuviai ir taip linkę ironizuoti, nes atvirumui trūksta drąsos. Dauguma žmonių mato blogį ir jo priežastis, bet kai situacija reikalauja parodyti savo moralinę vertę – dažnas tik užsideda ironizuojančiojo kaukę ir pasivaipo. Suprantu, kad „sovietinis dvokas“ iš galvų vėdinsis dar kelis dešimtmečius, bet turiu vilties, kad savo kūryba galiu pagreitinti procesą. Nuo ko prasideda mano daina? Atsakymas: nuo idėjos ir bendros koncepcijos. Dvejus metus gyvenau Airijoje ir savo kailiu pajutau vakarietišką civilizaciją. Grįžęs į Lietuvą, viską matau kitaip. Atsirado pasitikėjimas savimi. Atrodo, nedidelis dalykas, bet Lietuvoje pasitikėjimas savimi be arogancijos yra retas dalykas, nes pas mus pasitikintis savimi asmuo dažniausiai yra koks „mafukas-politikierius“. Gyvendamas Airijoje, stengiausi nesiafišuoti, kad esu iš Lietuvos, nes 2001 metais  dauguma „emigrantų“ buvo nelegalai nusikaltėliai. Dveji metai vienatvės tikrai išėjo į naudą, nes atradau savo galimybių ribas – ne fizines, bet psichologines. Grįžęs į Lietuvą ėmiau pastebėti vis daugiau keistų dalykų. Taip ir susikaupė daugybė temų mano dainoms, – pasakojo Timūras.

Dainas įrašo namie

Kaip sako Timūras, dainos gimimo seka jau išsigrynino. Pirmiausia vaikinai kuria muziką, tada parašo žodžius ir sugalvoja klipo koncepciją, kostiumus ar net konkrečias scenas.

– Susiruošiam ir filmuojam. Dažniausiai filmuojam dviese su Andrium, kameros niekas neprižiūri. Paspaudžiu „REC“ (vaizdo įrašinėjimo mygtuką), ir „važiuojam“. Vietoje peržiūriu medžiagą ir sprendžiu, ko reikia dar. Klipus filmuodami daug improvizuojam. Man tai labai patinka, nes retai rasi žmogų, su kuriuo improvizuoti būtų smagu ir lengva. Klipus montuoju pats. Dažnai ir dainas įrašinėjam mano namuose. Nieko sudėtingo, nes ašis yra idėja. Priemonės antroje vietoje, – dėsto Timūras.

Istorija su modemu

Šiuo metu Timūras – laisvai samdomas vaizdo kūrėjas, papildomai dirbantis montažo režisieriumi prodiuserinėje kompanijoje „Big Adventure“. Jo darbas – paruošti (sumontuoti) nufilmuotą medžiagą savaitinės laidos „Auksarankiai“ transliacijai. Dirbdamas kaip laisvai samdomas kūrėjas Timūras filmuoja įvairius renginius, reklamas, prezentacijas ir viską, ko pageidaujama ir už ką yra mokama. O viskas prasidėjo nuo modemo... Kremtant mokslus Vilniuje jam teko proga apsigyventi su panašų požiūrį į gyvenimą turinčiu jaunu režisieriumi Tadu Vidmantu. Jis Timūrą, nusiteikusį artistiškai išsireikalauti kompiuterio modemą, įamžino vaizdo kamera ir „įkrovė“ į internetą. Abiejų nuostabai, kelias minutes trunkantis vaizdelis, kuriame Timūras ekspromtu sukuria „psichuojančio“ kompiuterių maniako vaidmenį, sulaukė neįtikėtino žiūrovų dėmesio. Susidomėjęs vaizdo kūryba Timūras įstojo į Dailės akademiją mokytis grafikos dizainerio specialybės.

Būtent antrasis išsilavinimas ir tapo jo „duona kasdienine“, jo kuriamus ir internete skelbiamus trumpametražius filmukus pamėgo jaunimas, o „Muzikinės pauzės“ vaizdo klipai prajuokino televizijos žiūrovus. Juokas suartina, televizija pavergia, o tai, kas miela širdžiai – formuoja požiūrį.

Gražesniu rytojumi tikinčio Timūro teiraujuosi, ko žmogui reikia norint išmokti būti laimingesniam. „Gerbti vienas kitą“, – atsako kūrėjas pasirengęs iš lietuvaičių galvų išvėdinti užsilikusį „sovietinį dvoką“.

 

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras