Pagrindinė socialinio projekto „Visi vaikai svajoja“ herojė Kornelija Jurevičiūtė: „Kai turi tokią komandą – viskas įmanoma“(2)

Meda PIEČYTĖ | medapiecyte@gmail.com

2016-10-12 09:43

Kornelija Jurevičiūtė jauna, tačiau idėjų niekuomet nepritrūkstanti mergina. Socialinis projektas „Visi vaikai svajoja“ – ne išimtis, jo idėja gimė būtent Kornelijos galvoje, trokštant bent vieną sunkiai gyvenančiose šeimose augančių vaikų gyvenimo dieną paversti stebuklinga. 10 vaikų – 10 gimtadienių, toks buvo projekto tikslas. Ir jis jau įgyvendintas su kaupu, vos per vieną vasarą. Klausite kaip? Man irgi buvo įdomu, todėl pakalbinau pačią idėjos autorę, per tokį trumpą laiką subūrusią didžiulę gerų žmonių komandą ir išpildžiusią tūkstančius vaikų svajonių. 

– Kornelija, buvai pagrindinė socialinio projekto „Visi vaikai svajoja“ iniciatorė, kaip jautiesi dabar, kai viskas jau baigiasi?

– Tikrai gerai, mano idėja virto realybė, mes padėjome vaikams nusišypsoti, pasijusti ypatingiems jų gimimo dieną. Tad misija, sakyčiau, įvykdyta. Nors ne galutinai: reikia padaryti gimtadienių nuotraukų albumus, juos išvežioti vaikams ir tada jau atsisveikinti. O kur dar popierizmas... Užjaučiu visas pasaulio buhalteres ir mano močiutę (juokiasi).

– Ar nesunku buvo rasti pagalbininkių? Kas dirbo projekto komandoje?

– Nepatikėsite, bet man tik pasidalinus šia idėja socialiniame tinkle „Facebook“ (nors į jį žiūriu labai skeptiškai), žmonės patys ėmė siūlyti pagalbą. Taip ir subūrėme komandą, kuri išliko tvirta iki pat projekto pabaigos. Nerija Gečaitė – buvo mano dešinioji ranka, dokumentų reikaluose ir ne tik. Soneta Blankaitė – mano kita dešinioji ranka (taip, turiu jas dvi), kuri apsiimdavo dešimt reikalų vienu metu, nors pati būdavo apsirengusi ir klounu Pufu. Ignė Stasytytė, tai  mergina – dekoracija, kuri, reikalui esant, net naktimis karpė vaikų vardų raideles girliandoms. Ieva Stasytytė ir Paulina Mėlinytė – merginos, kurios šaudė kadrus, jos pasirūpino, jog tos neįkainojamos akimirkos būtų įamžintos. Augustė Zarembaitė – vienintelė mergina, kuri dalyvavo visuose gimtadieniuose, reikia jai nupirkti medalį. Meda Piečytė – mūsų teisingasis balsas, ji padėjo komunikuoti per įvairiausius kanalus, stengėsi daryti viską, kad žmonės išgirstų apie projektą. Agota Straukaitė – padėjo surasti šviesius partnerius, gauti dovanėlių knygas. Milda Zarankaitė – įvedė darbų sistemą komandoje, tai tikrai jos stiprioji pusė. Evelina Krūgelytė, Živilė Smetoniūtė, Greta Milkintaitė, Aistė Venckutė, Simona Ambrozaitė – tai nuostabios „Amadeus“ šokėjos, kurios džiugino vaikus gimtadieniuose. Taip pat turėjome ir savanorių, kurios padėjo pasiruošti šventėms: Vida Januševičienė, Kristina Januševičiūtė, Miglė Šteimantaitė, Živilė Grincevičiūtė, Ugnė Šimkutė, Toma Griguolaitė ir Agnė Meškauskaitė.

– 10 svajonių gimtadienių per vieną vasarą, kaip jums pavyko?

– Kai turi tokią komandą – viskas įmanoma! Išsikėlėme aiškų tikslą, kurio visos besąlygiškai siekėme. Žinoma, buvo ir sunkių akimirkų, kai atrodė, kad visiškai nesiseka. Tuomet, po visų negandų, tekdavo tik nusišluostyti ašaras, užsidėti karaliaus Romo kepurę ir eiti žaisti su vaikais. Ir žinokite, akimirksniu visos tos bėdos dingdavo. Suvokėme, kad visada yra kažkokia išeitis. Pavyzdžiui liepos mėnesį buvau išvykusi ir visa komanda suorganizavo nuostabų Beno 5 metų gimtadienį be manęs. Neįsivaizduojate, kaip džiaugėsi širdis, aš jomis taip didžiavausi. Tada supratau, kad užsuktas raktelis jau puikiai veikia be manęs.

– Kas labiausiai skatino eiti į priekį ir nenuleisti rankų?

– Vaikai. Nors ne visi jie buvo emocionalūs ir drąsūs, bet tas džiaugsmas matėsi jų akyse. Žiūrėdami į Spaiderį, klouną Pufą ar papūgą, jie šoko, dainavo, žaidė kartu su herojais. Jautriausiomis gimtadienių dalimis tapo tos minutės, kai mažiesiems reikėdavo sugalvoti norą ir užpūsti žvakutes ant torto. Tos akimirkos, mano nuomone, buvo ypatingos. Išeinant ne vienas vaikas atsisveikino su ašaromis akyse, visi dėkojo ir sakė, jog tai tikras svajonių gimtadienis.

– Kuri šventė, tavo nuomone, gautų įsimintiniausios titulą?

– Na, tikriausiai, yra dvi. Tai pirmoji – Naglio 6 metų gimtadienis. Turbūt dėl to, kad tada dar nežinojau, kaip viską reikia daryti, kaip viskas bus. Bet viskas buvo labai gerai: į tą šventę atėjo ir nepažįstami žmonės, tiesiog norėję pasveikinti Naglį su gimtadieniu, padovanoti dovanėlių. Kita, atmintyje įstrigusi – triguba šventė, su daug vaikų ir svečių, nešinų didžiausiomis dovanomis. Tai buvo lyg išbandymas su laiminga pabaiga. Viskas turėjo vykti Taurų parke, o lauke pylė kaip iš kibiro. Tikėjomės, jog aprims, pasiruošėme pavėsinę, bet pradėjo dar stipriau lyti, tada pernešėme viską į Taurų kultūros namus – ten nebuvo rakto nuo salės, visi laukė prie durų, o mane kažkas Taurų parke užrakino, nėjo išvažiuoti. Tik pamačius vaikus ir spindinčias jų akis dingo nusivylimas. Tądien moterys iš „Swedbank“ Tauragės skyriaus įteikė Ąžuolui, Vasarei ir Irūnai po svajonių dovaną. Buvo labai gera. 

– Visos esate jaunos ir dauguma studentės, iš kur pavyko gauti lėšų dovanoms, maistui?

– Tik iš gerų žmonių. Gimtadieniuose vienas svarbiausių dalykų yra maistas, jo mums parūpino „Šaukštelio studijos“ savininkė Justina Mazoraitė, burgeriukais vaišindavo „JOJO burger“ įkūrėja Jūratė Jurgilas, o nepakartojamus tortus kepė „Smaližiaus“ vadovės Virginija Strainienė ir Justė Strainytė, ačiū šioms nuostabioms moterims. Jų dėka mūsų mažylių pilveliai visuomet buvo pilni. Kitas, vaikams tikrai aktualus dalykas šventėje – dovanos. „Taurų parkas“ pasirūpino kvietimais kiekvienam gimtadienio kaltininkui, gavome visą dėžę knygų iš leidyklos „Šviesa“, kurias dovanojome vaikams, kad galėtų skaityti įdomiausias pasakas. Žinoma, gavome pinigėlių ir iš savivaldybės. Laikui bėgant atsirado pavienių rėmėjų, kurie skyrė savo laiką ir lėšas mūsų šventėms, tai Donatas Gimbutas, Šarūnas Paulikas, Mindaugas Piečia, Renaldas Malychas, Gintautas Sadauskas, Monika Kaminskaitė, Robertas Piečia, Žydrūnas Murauskas bei kiti gerieji žmonės.

– Kokių nuomonių iš Tauragės verslininkų sulaukėte, kai papasakodavote projekto idėją?

– Dažniausiai teigiamų. Gi kiekvienas suprantame, jog vaikai nekalti, kad gimė nepasiturinčiose šeimose, jog reikia jiems padėti ir jie nori džiaugtis, nori jausti šilumą ir būti laimingi.

– Ar žadate „Visi vaikai svajoja“ tęsinį?

– Nemažai žmonių manęs klausinėjo, kodėl mes gimtadienius darome tik Tauragėje, rašė ir iš Vilniaus, Kauno, Rokiškio ir kitų tolimų kampelių. Jie visi labai norėtų prisidėti, tad šiai idėjai dar yra kur augti ir plėstis. Kartais tiesiog trūksta laiko... Tada svajoju, kad paroje būtų 28 valandos (šypsosi). Ir niekada nesakau niekada.

– Jei turėtum galimybę atsukti laiką, ką pakeistum šioje vasaroje?

– Nieko. Man ši vasara buvo lyg pamoka. Tiek morališkai, tiek fiziškai. Susipažinau su daug nuostabių žmonių, patyriau neįkainojamų akimirkų. Šią savaitę su kolege Soneta dar apsilankėme Santariškių vaikų ligoninėje, pas vaikus, sergančius kraujo vėžiu. Pradžioje, kai apie mūsų veiklą sužinojusios moterys iš „Mamų unijos“ man pasiūlė atvykti, kažkiek dvejojau. Vis klausiau savęs, ar sugebėsiu. Bet vėliau pagalvojau, jei tie vaikai sugeba kovoti su tokia liga, o aš turiu galimybę bent kiek nukreipti jų mintis, privalau ten vykti. Iš tiesų, buvo nė kiek nebaisu – mes linksmai bendravome, išsipaišėme veidelius. Vaikai šypsojosi, dvi mergaitės net palydėjo mus iki durų ir atsisveikino, apkabino, padėkojo. Šis apsilankymas buvo tikrai ne paskutinis. Tvirtai tikiu, kad visur yra mūsų darbų pasekmės, veiksmų atoveiksmiai, kurie nuo vieno gėrio nuveda kito link. 

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras